Armėnų genocidas – armėnų tautos genocidas, jaunaturkių valdžios vykdytas 1915–1917. Žuvusių armėnų skaičius, skirtingais vertinimais, siekia nuo 800 tūkstančių iki 2 milijonų. Dažniausiai nurodomi skaičiai – 1200-1500 tūkstančių žuvusiųjų.

Raphael Lemkin (genocido termino kūrėjas) armėnų genocidą nagrinėja, kaip vieną iš tipiškiausių genocido atvejų, inspiravusį Hitlerį surengti Holokaustą. Pažymėtina, kad labai panašūs į armėnų genocidą veiksmai (pagal analogišką scenarijų) vos keliais mėnesiais anksčiau buvo įvykdyti prieš ne tokią gausią Turkijos graikų etninę grupę.

• 1914 m., įvedus naują šaukimo į kariuomenę įstatymą, didžioji dalis armėnų vyrų, jaunesnių, nei 45 metų amžiaus, buvo paimta į kariuomenę. Pradžioje paimti į reguliariosios kariuomenės dalinius, jie greitai buvo nuginkluoti ir persiųsti į darbo būrius, kur buvo sunaikinti.
• 1915 m. balandžio 24 d. buvo suimta nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių armėnų politinių ir dvasinių lyderių, kurie netrukus buvo nužudyti.
• 1915 balandį, po intelektualų sunaikinimo, buvo pradėti masiniai armėnų perkėlimai, dalis jų buvo išsiųsti į naikinimo stovyklas, kur buvo laikomi saulės atokaitoje be vandens, palikti mirti nuo išsekimo, dalis iš jų buvo naikinama dujomis, vaikai nuodijami morfijaus injekcijomis. Dalis (apie milijoną ar daugiau) buvo ištremti į Sirijos, kur daugelis mirė nuo išsekimo. Dauguma iš sugebėjusių išgyventi (apie milijoną) liko gyvi tik dėl to, kad įstengė pasiekti kitas valstybes.
• 1915 birželį Turkijos valstybė paskelbė oficialią armėnų sunaikinimo deklaraciją.