Lietuvos valiuta amžių bėgyje

PIRMOJI EPOCHA 1)
Laisvos ir savarankios Lietuvos pinigai iki Vytauto Didžiojo mirties
Iškasenos ir senovės raštai mums byloja, kad Lietuva savų pinigų (šių laikų prasme) te-pasigamino pirmą kartą tik XIV amž. pabaigoje. Iki tol pinigų vietoje mūsų prabočiai vartojo gintarą, brangius kailius, sidabro gabalus bei štangeles ir, spėjama, kitokius patvaresnius daiktus. Tačiau svarbiausiomis mokamosiomis priemonėmis viešuose prekybos centruose buvo svetimų kraštų metaliniai pinigai, ėję lietuvių apgyventose žemėse nuo neatmenamų laikų. Iškasenose randama: graikų, arabų, romėnų, Bizantijos ir kitų šalių monetų. Bet ypatingą vaidmenį istoriškosios Lietuvos valiutos vystymosi eigoje suvaidino čekiški grašiai (vėliau gavę Pragos grašių vardą), užplūdę mūsų kraštą nuo pat XIV amž. pradžios.

čekiškas PRAGOS grašis (Vaclovo II)

Svetimų pinigų atsiradimo Lietuvoje priežastis glūdi prekyboje. Mūsų žvėrių kailiai, gintaras, vaškas ir medus anais laikais visur turėjo didelį pasisekimą. Už tas prekes gauta svetima valiuta pasilikdavo daugiausia mūsų krašte; ypač ta dalis, kuri iš pirklių pereidavo savon rinkon ir pasiskirstydavo tarp žmonių.

Apie kailinius ir kitokius primityviškus "pinigus" ir sidabro štangeles čia nekalbėsime. Teišsiaiškinsime tik tas sąvokas, kurios iš tų "pinigų" kilo ir ilgiems laikams pasiliko, ir su kuriomis šiame rašinyje reikės susidurti. Tos sąvokos yra GRYVINE, RUBLIS ir KAPA.
------------
1)  Autorius senosios Lietuvos valiutą yra nagrinėjęs "Naujojoj Romuvoj"

Turtingi Maskvos bajorai bei didikai mėgdavo dėvėti iš brangių kailių susiūdintas api-kakles, vadintas "gryvomis" (karčiais). Gryvos dėvėjimo būdas ir pats to daikto vardas persimetė Lietuvon. Ilgainiui tas vardas pritapo ir sidabriniam kaklo papuošalui, imtam vadinti "gryvine". Šis kaklo papuošalas, darytas maždaug pastovaus svorio, reikale ėjo pinigų funkcijas. Taigi populiari lietuvių tarpe gryvine (vėlesniais laikais rusiška 10 kapeikų moneta Rusijos okupacijos metu) bus atkeliavusi pas lietuvius iš rusiškųjų žemių. Rublis, kuris pas lietuvius kadaise buvo lygiai gerai prigijęs, yra taip pat rusų padarinys (turint galvoj lietuvių santykius su rusiškais kraštais, tokia įtaka stebėtis netenka). Žodį rublis etimologiškai aiškinant, tenka kreiptis į rusų žodį "rubis"— kapoti. Tai buvo piniginis vienetas, nulietas iš tam tikro svorio sidabro. Šį pinigą smulkinant, reikėdavo kapoti (ru-bit) į šmotus. Be to, mėginant sidabro grynumą taip pat reikėdavo įkirsti kokiu kietu daiktu į šoną. Tokio mėginimo pėdsakų iškastuose rubliuose (kaip ir lietuviškose sidabr. lazdelėse) apsčiai randama. Trečia sąvoka, kapa, jau lietuviškas padaras, kilęs iš žodžio "kapoti". Kapa pirmiausia reiškė tą patį rublį—sidabrinę atitinkamo svorio lazdelę. Vėliau kapa įgavo prasmę kaip tam tikras sudėtinis iš šešiasdešimt dalių vienetas. (Dar ir šianiden lietuviai rugiapjūtės metu pėdus skaičiuoja kapomis, t. y. po šešiasdešimt).

Visos trys sąvokos — gryvine, rublis ir kapa — galiausiai susibėgo į vieną, tik trejopa prasme, būtent: gryvine reiškė tam tikrą svorį (apie 191 g), rublis — jau sidabrinę to pat svorio, dažnai taisyklingai nulietą, štangelę (mūsų istorikų "muštiniu" vadinamą), o kapa — 60 grašių, kurių vertė kartu paėmus, atsižvelgiant į esamą juose sidabro kiekį, buvo ta pati kaip ir rublio (arba gryvinės).

Kapos   (muštiniai);   ankstyvesniuose  jų   radiniuose  valdžios štampų  nėra.   Grynas sidabras.

II.
Patys pirmieji Lietuvos kaltiniai metalo pinigai buvo emituojami labai decentralizuotai. Beveik tuo pačiu laiku monetas kaldino: Kijevo


Pirmieji  Lietuvos metaliniai pinigai  (monetos)

kunigaikštis Vladimiras (Algirdo sunūs), po jo Romanas, Vilniuje Jogaila, (paskui jo vietininkas Skirgaila), Naugardo kunigaikštis Kaributas, Smolensko valdytojas, ir Vytautas (Kaune). Tik Vytautui Gedimino soste įsigalėjus, pinigų emisija ilgainiui buvo suimta į vienas rankas ir centralizuota prie didžiojo kunigaikščio dvaro, Vlniuje.

Visų pirmiausia pasirodė Vladimiro Algir-daičio sidabrinės rusiškais įrašais monetos (fot. 54-65). Jos svėrė apie 0,60 g; gryno sidabro jose randama iki 0,492 g; taigi lydinio praba 0,800. Kaikuriose tų monetų atmainose randamas totorių ženklas "tamga" liudija, jog jos nukaldintos apie 1374-77 m., t. y. tame laikotarpy, kai Vladimiras valdė Kijevą Algirdo su totoriais susitarimu ir mokėjo Aukso Ordai mokesčius. (Totoriai laikėsi keisto papročio: bent mažiausiai politiškai susirišęs su jais kraštas, mokėjęs jiems mokesčius, turėjo savo piniguose įkaldinti ir jų ženklą; be "tamgos" pinigų totoriai neėmė. Būdinga to dalyko iliustracija: dieną prieš Vorks-los mūšį (1399) totorių karvedys Edigiejus, numatydamas laimėjimą, rašė Vytautui: "Mokėk duoklę ir mušk ant savo pinigų mano anspau-dą". Vadinasi, pripažink totorių viršenybę. Kaip žinoma, Vytautas pasirinko kovą.) 1377-1393 m. Vladimiro monetose "tamgos" jau nėra. Matyt, Algirdui mirus (1377), didysis Lietuvos kunigaikštis Jogaila bus besąlygiškai prijungęs Kijevą prie Lietuvos.

Apie 1386 m. išėjo apyvarton Vilniuje kaldintos jau grynai lietuviškos monetos, PINIGĖLIAIS 2) vadinamos (fot. 1-27). Vienoje jų pusėje atvaizduoti vadinamieji Gedimino stulpai, antroje — jieties smaigalis. Kitose tų monetų atmainose randama raidė "V" (Vilnius) ir taisyklingas kryžius. Iš čia kaikas daro išvadą, jog pirmieji Vilniuje kaldinti lietuviškieji pinigai išėjo iš kalyklos prieš krikščionybės Lietuvoje įvedimą. Taip, tikriausiai, ir buvo, nes pinigėliai yra Jogailos finansinės pažangos išdava, o jis galutinai įsėdo didžiojo kunigaikščio sostan, Kęstučiui mirus, 1382.

Jogailai (1387) išvykus Krokuvon, pinigėlių kaldinimą tęsė jo brolis ir vietininkas Skirgaila. Pinigėlis svėrė apie 0,33 g. Gryno sidabro jame buvo apie 0,165 g., taigi lydinio praba — 0,500. Iš lietuviškos gryvinės gryno sidabro tokių pinigėlių kaldinta apie 1158 vienetų. Esamas pinigėliuse sidabro kiekis rodo, kad jų kursas buvęs 0,1 tuolaikinio Pragos grašio, nes Vaclovo IV (1378-1419) grašis, pagal prof. Piekosinskio tyrimus, turėjęs gryno sidabro 1,835 g., taigi ne kiek daugiau už dešimt pinigėlių (0,165 x 10= 1,650); betgi savo krašto pinigas, suprantama, turėjo būti bent kiek aukščiau vertinamas.

Kiek kitokios yra Vytauto monetos  (fot. 33-40), kurias jis kaldino Kaune, nesantaikos su Jogaila metu. Sių monetų vidutinis svoris 9,390 g;
---------------
2) Šios monetos "pinigėlių" vardą, turėjo nuo pat pradžios. Taip jas vadinant užtinkame ir vėlesniais laikais, būtent XVI amž. Gudiškai rašytuose senovės raštuose jos vadinamos "penezi" (žiūr. Istorijos Archyvas I tomas, puslap. 556 ir kt.).  —J. K.-K.

gryno sidabro jose randama apie 0,290 g; taigi jų praba — 0,750. Vienoje jų pusėje atvaizduotas Vytis, antroje — Gedimino stulpai. Stulpų pusėje įkomponuota raidė "K" reiškia monetų kalyklos buveinę (Kaunas). Pagal sidabro kiekį, Vytauto pinigai turėjo būti dvigubai vertesni už vilniškius pinigėlius; už čekų grašį jų mokėta po penkis. Kaikurie numizmatikai tuos Vytauto pinigus linkę vadinti lietuviškomis kapeikomis, bet tatai, turbūt, toliausia nuo tiesos, kadangi jie nei su Maskvos žinoma kapeika nesiderino kursu, nei nieko bendra neturi su pačia kapeikos sąvoka ar rublio sistema. Reikia manyti, kad tai buvo tik dvigubas pinigėlis, ir tiek. Visai suprantama, jog Vytauto rivalizacija su Jogaila galėjo paskatinti jį pasirodyti su geresniais pinigais, tačiau šis reikalas nėra ištirtas ir aiškus.

Susitaikęs su Jogaila ir grįžęs į Vilnių (1392), Vytautas išleido naujus savo pinigus (fot. 41-46) Įdomus dalykas čia yra tas, kad šiose monetose vieton Gedimino stulpų padėtas dvigubu kryžiumi skydas, toks pat, koks buvo kalamas ir lenkų monetose nuo pat Jogailos sėdimo Lenkijos sostan (1386). O tas dvigubas kryžius skyde, kaip aiškina dr. Gumowskis, nebuvo kas kita, tik Jogailos namų herbas. Mušimas to herbo Vytauto Lietuvos piniguose, matyti, turėjo simbolizuoti didžiųjų pusbrolių taiką. Šios monetos svėrė apie 0,495 g; sidabro jose buvo iki 0,370 g; taigi jų praba buvo visai panaši į kauniškių Vytauto monetų prabą (apie 0,750). Betgi, nežiūrint bendro ženklo, su lenkų pinigais šios monetos nesiderino. Jų paritetas buvęs VA čekų grašio, arba 2Vi ankstyvesnių Vilniaus pinigėlių. Kaip šios monetos buvo vadinamos gyvenime — tikrai nežinoma.

Vertos dėmesio Vytauto monetos su rusišku užrašu "pečat" (fot. 28-32). Jos kaldintos greičiausia tam ,kad rusų bei gudų žemėse, kurios anais laikais plačiai priklausė Lietuvai, būtų lengviau pažįstamos. Vidutinis jų svoris 0,80 g. Cheminė jų sudėtis nebuvo tirta, bet iš akies rodosi, jog jos buvusios beveik gryno sidabro. Jų vertė buvo lyginama penkiems pinigėliams, dėl to galima prileisti, kad tai buvo Lietuvos pusgrašis.

Dar yra žinomos retos monetos Naugardo kunigaikščio Kaributo, XIV a. pabaigoje ((fot. 53), ir Kijevo kun. Romano, valdžiusio tą sritį Vytauto vietininko teisėmis (1399-1403) pinigai (fot. 66). Tos iškasenos, dėl jų retumo, nebuvo chemiškai tirtos; tepadaryti tik piešiniai. Romano monetose vėl atsiradusi totorių tamga, kas rodo, jog tais laikais Kijevas vėl turėjo su totoriais nemalonių politinių ryšių. Šį faktą lengviau suprasime, prisiminę skaudų Vytauto pralaimėjimą prie Vorkslos (1399).   

Nuo 1403 iki 1514 m. Smolenskas su apylinkėmis buvo Lietuvos valdžioje. Tai sričiai buvo kaldinami specialūs pinigai, vadinami "Pul Smolensk" (fot. 67). Toks pinigų pavadinimas yra charakteringas Rytų variniams pinigams ir jo kilmė vedama iš totorių. "Pul Smolensk" buvo 14-16 mm skermens ir svėrė 1,35 g. Jų vertė daugiau derinosi prie Tvėrio ir kitų rusų kraštų pinigų. Smolenskas buvo vienintelis Lietuvai priklausęs kraštas, taip ilgai naudojęsis "pinigine autonomija". . .

ANTROJI EPOCHA
Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos pinigai unijų su Lenkija laikais
Vytautui mirus, apie 60 metų Lietuvos pinigai nebuvo kaldinami. Tame laikotarpyje vėl įsigalėjo krašte čekiškieji grašiai, kuriais buvo vertinamos visos turtų transakcijos, mokamas činšas, skaičiuojamas pelnas. Betgi svetimus pinigus vartot nebuvo nei patogu, nei garbinga, nekalbant jau apie nuostolius krašto valdžiai. Dėl to paskutiniame XV a. dešimtmetyje kunigaikštis Aleksandras vėl įrengė Vilniuje monetų kalyklą ir ėmė kaldinti sidabrines monetas, vadinamuosius pinigėlius (lenkų "denarkomis" vadinamus (fot. 68-70) ir pusgrašius (fot. 71-74).**) Aleksandro pinigėlių kursas buvęs beveik toks pats, kaip ir Jogailos vilniškių, būtent: 10-14 už čekų grašį. Vienoje pinigėlio pusėje atvaizduotas Vytis, antroje — lenkų erelis, dėlto ši moneta dar ir tuo įdomi, kad joje, pirmą kartą vienoje vietoje, sujungti abiejų tautų valstybiniai herbai. Tai yra pirmasai lietuvių su lenkais politinės unijos atminimas.

Lietuvos monetos Aleksandro ir Žygimanto Senojo laikais

Senovės aktuose randamas užrašas, jog kunigaikštis K. Ostrogiškis 1491 m. pirko Vilniuje dvarą ir sumokėjo už jį Chreptavičiui 150 kapų grašių jau Aleksandro pinigėliais. Dėl to reikia manyti, kad tie pinigėliai pradėti kaldinti anksčiau, t. y. apie 1490 metus. Rečiausias radinys yra ta Aleksandro moneta, kurioje nėra inicialo "A" (fot. 68). Dr. Gumowskis mano, kad tokias monetas Aleksandras kaldino būdamas dar tik karaliaus Kazimiero vietininkas Vilniuje (1490-92). Mėgino Aleksandras kaldinti ir grašius (fot. 75), kuriuose be valstybinių lietuvių-lenkų herbų įtalpino dar ir karališkąjį Lenkijos ženklą— karūną. Tačiau, grašių, matyt, nebuvo daug išleista, kadangi jų iki šiol terastas tiktai vienas egzempliorius (kažkur apie Hanoverį, Vokietijoje; matyt, kalyklos meistrų nuneštas). Visi Aleksandro pinigų įrašai padaryti anais laikais taip labai madoje buvusia lotynų kalba.

Aleksandro įrengta monetų kalykla Vilniuje veikė, su keliomis pertraukomis, iki 1666 metų. Jos administratoriais būdavo skiriami aukšti asmenybės, bajorai. Pav., kurį laiką tas pareigas ėjo: maršalka Chreptavičius, kunigaikštis Glinskis, Vilniaus vaivada Mikalojus Radvilas, Leonas Sapiega ir kiti didikai. Tarpais kalykla būdavo išnuomojama ir privatiems asmenims; atsiskaitoma buvo tiesiogiai su kunigaikščio iždu. Nemažas priežiūros bei kontrolės teises turėjo pinigų kalykloje ir žemės iždininkai. Vis dėlto niekas neįstengė apsaugoti valstybės iždo nuo tų nuostolių, kurių visuomet sugebėdavo padaryti jam kalyklos administratoriai bei nuomotojai, jau tai nusukdami sidabro, jau tai nu-sikaldindami sau virš leistos kvotos pinigų. Iš pasilikusių dokumentų apskaičiuojama, jog tik per ketverius metus (1495-99) didžiojo kunigaikščio kasa buvusi apmauta apie 460.000 grašių sumai. Pridėjus dar ir nepaprastai dideles monetų pagaminimo išlaidas, netenka stebėtis, kad iždas dažnai gaudavo iš kalyklos vos 30% visos apyvartos.
-----
**) Visų šiame skyriuje minimų Lietuvos monetų svorio ir prabos lentelė duodama skyrium. —J. K.-K.

Ypač gerai mokėjo naudotis pinigų kalyklos patogumais kunigaikščiui įsiteikė žydai. Jų perkrikštas Abraomas Ezofovičius nuomojo Vilniaus kalyklą apie 10 metų; antras toks pat prisiplakėlis Feliksas — septynerius metus. Jie kaldino monetų kiek tik įmanydami daugiau, bet kartu kaip įmanydami menkino ir tų monetų prabą. Kadangi Lietuvos pinigai ėjo ir kaimyninėse šalyse, tai ši kombinacija buvo ilgainiui atidengta. Prūsų pirkliai pasiskundė savo valdovui Albrechtui, o tas 1561 m. gegužės 2 d. parašė karaliui Žygimantui Augustui aliarmuojantį tuo nešvariu reikalu laišką. Laiško pasėkos: 1562 m. karalius vėl perėmė kalyklą į savo rankas, o jos vedėju paskyrė dvaro maršalką Gabrielių Tarlą.

Ernus taip dideliais kiekiais kaldinti monetas, padidėjo krašte ir sidabro pareikalavimas. Išvežti iš Lietuvos neperkaldintą į monetas sidabrą dar Aleksandro buvo griežtai užginta. Sugauti sidabro eksportininkai buvo skaudžiai baudžiami, o kontrabandos objektas konfiskuojamas. Šis draudimas buvo labai griežtai vykdomas. Kai kažkoks Možaisko pirklys Jakužas kartą Smolenske pateko į Lietuvos valdininkų rankas su sidabro kontrabanda, tai negelbėjo nei jo suvereno didžiojo Maskvos kunigaikščio Jono intervencija: Aleksandras jo pasiuntiniams aiškiai pasakė, kad jo įstatymai pirkliams esą žinomi ir sulaikyto sidabro konfiskavimas esąs visiškai teisėtas . . .

*     *     *
Nuo Aleksandro iki Liublino unijos Lietuvoje buvo kaldinami šie sidabriniai pinigai (monetos): 1/ obolis {Vi dinaro); 2/ dinaras (0,1 grašio); 3/ pinigėlis (Aleksandro denarka) 1/10-1/14 grašio; 4/ dvigubas dinaras; 5/ pusgrašis; 6/ grašis; 7/ dvigrašis; 8/ trigrašis (trijų rūšių: 2,67 g, 3 g, ir didysis apie 7 g svorio); 9/ ketvirtokas; 10/ šeštokas, lygus šešiems lenkų gro-šams; 11/ šeštokas didysis (svėręs beveik tris kartus daugiau, bet apie pustrečio karto menkesnės prabos); 12/ pustaleris, lygus 15 lietuviškų grašių ir 13/ taleris, vadintas puskapiu, lygus 30 grašių. Ir juo toliau, juo labiau pastebimas palyginimo tikslingumas. Kaldindamas šeštoką (p. 10) Žygimantas Augustas padarė pirmą konkretų žingsnį, priderinantį Lietuvos pinigus prie Lenkijos pinigų sistemos. Šis šeštokas turėjo sidabro 4,66 g, gi lenkų groše jo buvo 0,77 g; tad 0,77 x 6=4,62 g, vadinasi, beveik tiek pat gryno sidabro buvo šešiuose lenkų grošuose, kaip ir kalbamajame lietuviškame šeštoke.

Be sidabrinių, Žygimantas Augustas kaldino dar ir auksines monetas, būtent: 1/ dukatus 3,5 g svorio; 2/ dukatus dvigubo ir trigubo svorio; 3/ lietuviškąjį portugalą, lygų 10 dukatų. Auksinių monetų praba buvusi labai aukšta (siekusi iki 23,5 karatų).

Po Liublino Unijos, tais pačiais pavyzdžiais dar buvo kaldinami: dinarai, dvigubi dinarai, grašiai, trigrašiai ir šeštokai, bet jų svoris, sudėtis ir garbė kaskart vis mažėjo ir mažėjo. 1707 metų laidos Augusto II-jo šeštokas svėrė vos 2,6 g (tuo tarpu Žygimanto Augusto laikais jo svoris buvo 5,35 g). Kaip matyt iš pridedamos lentelės, čia paminėta moneta buvo ne tik menko svorio, bet ir pačios žemiausios šeštokams prabos (0,250; ansktyvesni šeštokai turėjo 0,871, 0,848, 0,500). Be to, tai buvo ir pati paskutinė Lietuvos sąjungos su Lenkija laikų lietuviškoji moneta. Po to Lietuva jau neturėjo nei savų pinigų, nei jiems mušti kalyklos (iki atgavusi nepriklausomybę, 1922 m. įsivedė moderniškąją LITO valiutą, o 1936 m. paleido darban ir naują monetų kalyklą Kaune).

ISTORINIŲ LIETUVOS PINIGŲ PAVYZDŽIAI

Žygimanto  Augusto   (16—2i)
Stepono Batoro (20—29)

Paskutinis šeštokas buvo kaldintas Gardine. Tą monetų kalyklą paskubomis įsteigė karalius Augustas II (Saksas), kad įrodytų, anot Dr. M. Gumowskio, savo prisirišimą prie valdomų žemių (pirmiau jis savo pinigus kaldino vokiečiuose). Betgi Gardine tebuvo nukaldinti nedideli kiekiai 1706 ir 1707 metų laidų šeštokų su Lietuvos paiždininko Liudviko Paco (Paciejaus) inicialais "LP" (ir dar, rodos, viena laida trigrašio). Tuo ir baigėsi visas šio karaliaus-sve-timšalio "patriotizmas". Gardino monetų kalyklą netrukus absorbavo Krokuva, t. y. viena svarbiausių Lenkijos pinigų kalyklų.

Tiesa, kažin kuriais sumetimais 1768 m. buvo kilęs sumanymas Gardino monetų kalyklą atgaivinti, o Krokuvos kalyklos laikytojas Garten-berg-Sadogurskis parūpinęs net kaikurias mašinas, tačiau iš to nieko neišėjo.

Po paskutinio lietuviškojo šeštoko, šalia buvusių apyvartoje ankstyvesnių pinigų (grynai lietuviškų ir "pusiau lietuviškų" — šiligų, baratinkų) pasipylė visoje plačioje, bet svyravusioje lietuvių-lenkų valstybėje lenkiškieji pinigai, kaldinami Lenkijoje. Pažymėtini jų lenkiškieji pusiau portugalai, pusdukačiai, trijų bei keturių dukatų monetos.

Reikia dar pažymėti, kad tarp lietuviškųjų monetų po Liublino unijos Žygimantas III įmaišė savo "pusantro grošo", o Jonas Kazimieras dar ir "ortą" bei "zlotą", kurie su lietuviškomis atitinkamos vertės monetomis nesiderino ir nežinia kur buvo nukaldinti; greičiausia — Krokuvoj, ne Vilniuj.

II.
Kalbant apie istorinius Lietuvos pinigus, tenka paliesti ir kontrasignuotas, t. y. specialiais štampeliais pažymėtas svetimųjų kraštų monetas

(pav. fot. 47-52), kurių XIV-XVI a. Lietuvoje cirkuliavo nemaža. Iš ankstyvesniųjų paminėtinos: Aukso Ordos totorių chano Tachtamuišio, Maskvos ir Genujos kolonijos Kryme, Kufos, monetos. Kontrasignavimo štampeliai nebuvo sudėtingi: juose įžiūrimi vienur tiktai Gedimino stulpai, kitur — taisyklingas kryžius ir neaišku ką reiškiantieji taškai.

Atskirą ir savaimingą kontrasignuotų pinigų epochą Lietuvoje sudaro karališkieji Neapolio, Ispanijos ir Belgijos taleriai bei pustaleriai. Jų atsiradimo Lietuvos žemėse istorija yra šitokia. Garsi karalienė Bona Sforca, susipykusi su karaliaus dvaru, 1556 m. paliko Lenkiją ir išsidangino Italijon. Su savim ji išsigabeno ir milžiniškus lobius, kurių dalį paskolino dideliam karų mėgėjui Ispanijos karaliui Pilypui antrajam. Po trijų metų Bona mirė. Tiesioginis jos turtų paveldėtojas Žygimantas Augustas pareikalavo iš Pilypo grąžinti tą skolą jam. Po kelių metų susirašinėjimo ir įvairių pertrakcijų, 1564 m. dalis skolos buvo atgauta (o likusi dalis pasiliko neišlyginta iki šiai dienai. . .).

Atgauta skola buvo pargabenta monetomis. Tų monetų buvę iš tikrųjų labai daug ir jų realizavimas sudarė vyriausybei rimtą problemą. Pirmiausia, žinoma, kilo klausimas sutirpyti jas ir perkaldinti į savas monetas, tačiau nebuvo laiko; praūžusio karo su Maskva skolos ir kariams nemokėtos algos spirte spyrė valstybės iždą čia pat verstis šiais pinigais. Todėl nutarta atvežtas monetas kontrasignuoti ir tuojau paleisti apyvarton. Specialiu štampeliu su monograma "SA" (Sigismundus Augustus) ir "1564" (metais) Vilniaus monetų kalykloje joms buvo suteiktos vietos mokamųjų priemonių teisės, ir jos atsidūrė apyvartoje. Karaliaus dekretu, taleris buvo prilygintas šešiasdešimčiai lenkų grošų, nors tokios vertės jis ir neturėjo, nes jame sidabro buvo tik 25,79 g, tuo tarpu tuolaikinių lenkų 60 grošų lydiny gryno metalo randama apie 46 gramai (0,77x60). Kaip matome, iždas čia padarė neblogą biznį, dirbtinai pelnydamas kiekvienu Bonos skolos taleriu pa 26,5 grošų, t. y. apie 44" .

Kodėl tos svetimos monetos buvo kontra-signuojamos Vilniuje, o ne Lenkijoj, išaiškinti nepavyko. Bonos sūnus Žygimantas Augustas, dar tėvui karaliui Žygimantui Senajam tebegyvenant, 1544 m. įsikūrė Vilniuje, tą miestą pamilo, įsitaisė vėliau puošnius rūmus, vedė lietuvaitę Barborą iš Radvilų giminės; pagaliau, atgautą skolą Žygimantas Augustas laikė kaip ir savo privačiu turtu, tik bėdos verčiamas jis turėjo tuos pinigus perleisti valstybės reikalams. Turint visa tai galvoje, tenka manyti, jog Žygimantas Augustas sąmoningai pasirūpino, kad atgauta skola atsidurtų Vilniuje, o ne Krokuvoje.

III.
Atsižvelgdamas į šio darbo tikslą bei pobūdį, XV-XVIII  amžių Lietuvos  pinigus  (monetas)

*) Dešinėn einančiose skiltyse telpa atitinkamai kiekvieno valdovo: 1) kaldintų monetų svoris; 2) kiek sidabro monetoje; 3. praba (bandas). Pav., Aleksandro pinigėlis (0,1 grašio) sveria visas (apie) 0,345 gramo; sidabro jame rasta (apie) 0,085 g; trečioje skiltyje padėtas skaitmuo "246" pasako, jog tai monetai nukaldinti pagamintame lydiny įmaišyta 0,246 dalys kilmingojo metalo — sidabro. Visi skaičiai gauti, tas monetas tyrinėjant (daugiausia tyrimų atlikta Lenkijoj). Turint galvoj anų laikų tikslumo galimybes, lentelėje padėtus skaičius tenka laikyti  "apytikriais";  tačiau apie kažin kokius didelius skirtumus galvoti neradau rimto pagrindo.     J. K.-K.

PASTABOS: 1. Variniai šilingai — BARATINKOS (nuo Lenkijos pinigų gamintojoTito Livijaus Baratinio, kuris ta varini menkpinigį suprojektavo, o Seimo komisija prieme) Karūnai ir D. Lietuvos Kunigaikštijai buvo kaldinamos Krokuvoj, greitosiomis įrengtose kalyklose Ujazdave, L. Brastoj ir net Kaune (1659—1666; J. Hornui suteikta monopolija). Karalius Jonas Kazimieras į piniginius dėsnius nesigilino, tad jo baratinkų (paskui masiškai padirbinėtų) atsidūrė apyvartoje stačiai fantastiški aniems laikams kiekiai (nors buvo nusistatyta tenukaldinti iki 10 milijonų lenkų zlotų sumos), šis menkavertis pinigas dar labiau susmukde sujungtos vals tybes ekonomiją; pasekmes buvo jaučiamos ištisa šimtmetį. 2. Kaikurie mūsų istorikai ima "už tikrą lietuvišką pinigą Jono Sobieskio 1679 m. šeštoką (žiūr. iliustr.). Tačiau aš nerandu pagrindo laikyti ji lietuviškųjų anų laikų pinigų sistemos nariu. Tiesa, tie "6 grošai ' yra panašūs į lietuviškąjį atitikmenį savo sudėtim ir svoriu; yra ten ir Vytis; betgi ši moneta nukaldinta Lenkijoj ir vieton įpareigojančių kokių nors Lietuvos Iždo Valdininko ženklų (kaip, pav., Augusto II šeštoko "LP"), ten randame krokuviškio Baratinio inicialus.   Ir reikia pasakyti, kad Jonas Sobieskis kaldino kelių laidų šeštokus; be jų. jis kaldino dar ir "Ortą" (18 grošų); tačiau visa tai dėjosi Lenkijoj, be mažiausios lietuvių įtakos tuose reikaluose. Lietuviškoji Vilniaus monetų kalykla, kurią kontroliavo D. L. Kunigaikštijos atsakingi pareigūnai.

J. Sobieskio laikais jau neveikė.   Ji pasitraukė iš istorijos Jono Kazimiero viešpatavimo laikais, nelaimingų karų su Rusija metu,    J, K. K.

apėmiau kondensuotai ir sutalpinau lentelėn, te-j pažymėdamas   pačius   būtiniausius   duomenis. Lentelė priklauso šiam darbui kaip lygi dalis kitoms dalims ir neatskirtina.

TREČIOJI EPOCHA
Atgimusios Lietuvos (1918-1940) pinigai (*
I. Bendrosios žinios
Po šimtmečių pertraukos, 1918 metų vasario 16-ją dieną Lietuva pasiskelbė nepriklausoma valstybe ir pradėjo visai naują savo istorijos etapą.

Visu atkaklumu kovodama su pasinešusiais vėl ją pavergti priešais (bolševikais, lenkais ir vokiečiais), lietuvių tauta sistematingai dėjo savo naujos, nedidelės valstybės politinius, kultūrinius ir ekonominius pagrindus. Viena sunkiausių problemų buvo įvesti savąją valiutą, ir tai tokią, kuri iš karto užimponuotų ir kurios nereikėtų kaitalioti. Bet nebuvo aukso. Kraštas buvo karo audrų nusiaubtas. Nepasitikėjimas bet kokiais pinigais visuomenėje buvo išaugęs iki neapykantos, nes kelios valiutos per kelis metus katastrofiškai susmuko; rusų caro banknotais imta lipinti sienas, Kerenskio "markelės" nebuvo vertos jų pundo svorio duonos, vokiškos (Reichs) markės stačiagalviais lėkė infliacijon, "Ob.-Ost" popiergaliai ir monetos iš menkiausios geležies tesilaikė tik ties okupanto žandaro pistoleto vamzdžiu . . .

Tauta ir vyriausybė vieningai ir kietai dirbo, Metai po metų, žygis po žygio buvo nugalėti išorės priešai ir visi vidaus gyvenimo sunkumai. Paskui, už parduodamus miškų gaminius (ir pagal sutartį su Rusija) atsirado krašte ir savai valiutai įvesti reikalingo aukso bei devizų. Vis dėlto, daugiau nei ketverius metus atgimusi Lietuva turėjo naudotis vokiškais pinigais ("Ob.-Ost" markėmis), išleistais I pasaulinio karo metu okupuotiems Rytų Kraštams, tad ir Lietuvai (1915-1918). Apyvartoj buvo notos (aišku, be jokio padengimo) ir, smulkiai grąžai, pigaus metalo monetos.

1922 metais rudenį išėjo apyvarton mūsų krašte jau grynai lietuviški pinigai, bematant išstumdami labai susmukusias "ostmarkes". Tas bevertes markes Lietuvos Banke keičiant, žmogus įeidavo su maišu ant pečių, išeidavo su plona pinigine, bet su daug stipresne pajėga ką nors nusipirkti.

"Ob.-Ost" (Des Oberbefehlshabers Ost — vokiečių vyriausiojo kariuomenes vado rytuose) monetos.
Piniginis "Ob.-Ost" vienetas buvo dvilypis: rublis arba dvi markės. Rusiški užrašai pavartoti dviem tikslais: imituoti kadaise buv. stiprią caro valiutą; palengvinti buv. Rusijos gyventojams naujuose piniguose susigaudyti.

Lietuvos pinigų sistemą sudarė anuometinis krašto finansų tvarkytojas prof. V. Jurgutis, kelių talkininkų padedamas, o pinigus leido Lietuvos Bankas. Visi pirmieji Lietuvos piniginiai ženklai buvo popieriniai. Tik 1925 metais išleisti apyvarton ir metaliniai: 1, 5, 10, 20, 50 centų bronzos; 1, 2, 5 litų sidabro monetos. Banknotai ir monetos buvo gaminami užsieniuose (Anglijoj). Pagaliau 1936 m. buvo įsteigta valstybinė Monetų Kalykla laikinoj Lietuvos sostinėj Kaune ir čia prasidėjo lietuviškųjų monetų kalimas: 550 metų po Vytauto monetų kalyklos veikimo tame pačiame Kaune, 270 metų po garsiosios Vilniaus lietuviškų monetų kalyklos "nutilimo" ir 230 metų po to, kai Gardino monetų kalykla, suduodama paskutinį smūgį Augusto II (Sakso) paskutiniam lietuviškajam šeštokui, užbaigė garsiosios ir tragiškosios Lietuvos gadynės istorinių pinigų erą.
---------
*)  Derindamasis pire ankstyvesnių laikų, sąmoningai išleidžiu čia nemaža įdomių žinių apie banknotus, visu svoriu užguldamas metalinius pinigus — monetas. Jomis, mat, iš viso daugiau dominasi. —J. K.-K.

II.   Litas.

Atsistačiusios Lietuvos piniginis vienetas yra LITAS, susidedąs iš 100 centų. Iš kur toks pavadinimas? Tiksliau nė nebuvo galima išgalvoti: pirmosios trys raidės "LIT" užsieniečiui palengvina suvokti, kieno tas pinigas; atseit — Lietuvos, iš lotyniškojo Lituania. Paskutinės dvi raidės yra to dirbtinio žodžio (Litas) lietuviškoji galūnė. (Latviai savo piniginį vienetą, tais pačiais sumetimais, pavadino "Lats").

Monetarinė lito sistema yra klasiškai mono-metalistinė, paremta auksu. 1922 m. rugpjūčio 18 dienos įstatymu ("Vyriausybės Žinių" Nr. 103) nustatyta, jog litas turi 0,150462 gramo gryno aukso. Taip buvo užtikrinta ir specialiu įrašu Emisijos (Lietuvos) Banko banknotuose. Praktikoje kiekvienas litas nebuvo kaitaliojamas į trupinį aukso; tik atnešus nemažiau kaip 20,000 litų banknotais, L. Bankas privalėjo juos pakeisti į atitinkamą kiekį aukso, arba į kurios pilnavertės užsienių aukso valiutos pinigus ar čekius. Monetos nebuvo keičiamos į auksą.

Lito paritetas (arba perkamoji galia užsieniuose) nustatytas pagal seną (nuo 1873 m.) J. A. Valstybių aukso dolerį. Tas doleris turėjo 1,50462 gramo gryno aukso (pati moneta svėrė 1,6718 g; jos praba — 900/1000). Vienam litui paimta dešimtoji ano dolerio dalis; tad Amerikos doleris Lietuvos devizų biržoje kainavo 10 litų, o litas Amerikoje — 10 J. A. Valstybių centų.

1934 m. sausio 31 d. Jungtinių Amerikos Valstybių vyriausybė, ekonominių sunkumų spaudžiama, savo aukso dolerį sumažino iki 59,05%. Krito Anglijos svaras. Smuko Prancūzijos frankas, Vokietijos' markė ir kiti. Tačiau litas pasiliko nepalūžęs iki galo, t. y. iki SSSR brutali okupacija atėmė Lietuvos politinę ir kartu ūkinę laisvę (1940).

Litų apyvartoje būdavo vos 55-60 vienam Lietuvos gyventojui. Toki kiekiai infliacijos nebijo. USA dolerių apyvartoje šiandien sukasi apie 200 vienam gyventojui.

III. Monetos, jų rūšys ir kitos reikalingiausios žinios.
Lietuvos metaliniai pinigai—monetos buvo nustatyti šių trijų rūšių: sidabro, vario-aliumini-jaus ir bronzos. Aukso monetos minimos jau 1922 m. įstatyme; įsteigus savąją monetų kalyklą, buvo diskutuojamas laisvasis jų kalimas (teisiškai klausimas buvo tvarkoj, tik buvo aptariama techniškoji gaminimo pusė); smarkiai artėjančio karo ženkle nenorėta to darbo pradėti. Jei ne karas, Lietuva, gal vienintelė to meto Europos valstybė, būtų pasirodžiusi su auksinėmis pilnavertėmis monetomis. Jos būtų buvusios po 50 litų; apie 8,5 g svorio; 0,900 prabos aukso.
Įstatymais nustatytos Lietuvos monetos buvo šitokios:
SIDABRO
nom. vertė   1 litas—50% gryno sidabro;
2 litai— 68%     "        "   ; 5 litai—75%     "        "   ; 10 litų —75%      "        "   ;
2,7 g bendro svorio;    19 mm diametro
5,4        "    "    23 mm     "
9,0        "        "    27 mm    "
18    "        "    32 mm    "
VARIO-ALIUMINIJAUS
nom. vertė 10 centų—3 g bendro 20 centų—4 50 centų—5

svorio; 21 mm diametro "  ; 23 mm "  ; 25 mm BRONZOS
nom. vertė 1 centas—1,9 g bendro 2 centai—2,3 5 centai—3,0
svorio; 16,5 mm diametro "    ; 18,5 "    ; 20,5

Aišku, 1925 metais kaldintos Londone lietuviškosios monetos savo sudėtim, metais, svoriu, net spalva (pav. 1, 5, 10, 20 ir 50 centų) pasilieka truputį skirtingos nuo čia išvardintų naujausių ir paskutinių atgimusios Lietuvos monetų. Taip pat ir jų vaizdai kitoki (žiūr. iliustrac.). Tačiau tos "londoniškės" monetos iš apyvartos nebuvo išimtos ir ėjo lygiomis su "kauniškėmis". Pagaliau Kaune nei nesuskubta nukaldinti naujų 10, 20 ir 50 centų, bei 1 ir 2 litų; tad: a/ 10, 20, 50 c. bei 2 litų monetomis naudotasi iš senųjų rezervų; b/ 1 lito monetai labai praretėjus, ji buvo Kaune senu pavyzdžiu ant greitųjų kalama ir per L. Banko kasas išėjo apyvarton. Šioje monetoje niekas nebuvo pakeista.

Kadangi "londoniškės" monetos esmėje mažai tesiskiria nuo "kauniškių", tai apie tuos menkučius skirtumus nė nekalbėsime. Atskirti jas nuo naujausių Lietuvos monetų bus lengviausia, žvilgterėjus į jų kaldinimo metus (1925). Kaune kaldintų monetų ankstyviausi metai yra 1936. Be to, Londone kaldintose monetose, jų valstybinei priklausomybei pažymėti, stovi "Lietuvos Respublika", o Kaune kaldintose — tik "Lietuva".

*     *     *

Naujoje Lietuvos Monetų Kalykloje Kaune, be jau minėto 1 lito (senu pavyzdžiu), buvo kaldintos: 1, 2 ir 5 centų bronzos; 5 ir 10 litų sidabro monetos. Buvo padarytas ir 2 litų monetos naujas originalas, bet ši moneta nesuskubo prieš karą pasirodyti.

Bekalant dešimtlitį su Vytauto Didžiojo paveikslu, atėjo 1938-ti metai. Tais metais sukako 20 metų nuo Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo. Šiai sukakčiai atžymėti buvo išleistas vadinamasis "jubiliejinis dešimtlitis", su valstybės prezidento A. Smetonos atvaizdu ir atitinkamu įrašu.

Kiek ir kokių monetų buvo nukaldinta Londone ir Kaune, smulkių žinių neturiu, ir dabar neįmanoma jų gauti. Reikia pasitenkinti valstybės pinigų apyvartos statistiniais duomenimis, kurie parodys bent kokioms sumoms litų buvo paleista apyvarton sidabrinių ir bronzos monetų.
Pagal oficialiai paskelbtą statistiką apyvartoje buvo:
1, "londoniškių" monetų (1935 metais, t. y. prieš išleidžiant naujas monetas): sidabrinių   12.365,2 bronzos        3.415,5
15.780,7 tūkstančių litų sumai;
2,    senų ir naujų drauge (1939 metais, t. y.
paskutiniais metais prieš Lietuvos okupaciją),
sidabrinių 34.872,6 bronzos        5.052,7
39.925,3 tūkst. litų sumai;
3,    kaikas mano, jog atėmę punkte pirmam
padėtas sumas iš p. 2 gautume "kauniškių" mo-
netų sumą litais, būtent:
sidabrinių 22.507,4 bronzos        1.637,2
24.144,6 tūkst. (24.144.600) litų.

Bet tuo keliu nepasiekiama tikslumo. Nėra nei mažiausio pagrindo prileisti, jog visos Londone kaldintos monetos baigiantis 1935 metams buvo apyvartoje. Dalis jų, gal ir nedidelė, galėjo tuo metu būti L. Banko rūsiuose ir išeiti apyvarton vėliau nei 1935 metai. New Yorko Numizmatikos Draugijoje neseniai gavau neoficialių žinių, kad 1925 m. Londone buvę nukaldinta Lietuvai: 1 lito monetų 4 milijonai, 2 litų — 3 mil., 5 litų — 1 milijonas. Pavertus litais, susidaro 15 milijonų. Tuo tarpu, kaip rodo statistika, apyvartoj sidabr. monetomis 1935 metais buvo tik 12.365.200 litų sumai (žiūr. aukščiau p. 1). Vadinasi, jei New Yorko Numizmatikos Draugija teisi, per pustrečio milijono litų "londoniš-kėmis" sidabro monetomis galėjo atsidurti (ir tikriausiai atsidūrė) 3-čiame punkte minimų sidabrinių monetų apyvartinėje sumoje. Panašiai bus ir su bronzos monetomis; 3-čio p. sumoje "londoniškių" bus įmaišyta gerokai per pusės milijono litų sumai, nes: a) 10, 20 ir 50 centų monetos Kaune nebuvo dar kaldintos, o jų apyvartoje buvo; b) aš pats žinau, jog naujų bronzos monetų tikrai nebuvo nukaldinta tiek, kiek rodo buvus apyvartoj (nors tikro skaičiaus ir nepajėgiu atsiminti).

Visais atžvilgiais geriausiai pavykusi Kaune kaldinta moneta yra "jubiliejinis dešimtlitis". Dailiai išrodė ir visos kitos, tačiau anajai prilygti negalėjo. Jos modelio aukštį tiksliai užpildė paimto jai sidabro kiekis; prezidento atvaizdui skulptorius suteikė daug gyvumo; pagrindiniai štampai buvo padaryti be mažiausio priekaišto. Vos išėjusi apyvarton, ši moneta bematant vėl išnyko: savo krašto piliečiai ir užsieniečiai numizmatikos mėgėjai tiek "aptuštino" apyvartą, jog teko leisti dar vieną laidą — monetos kaina buvo pakilusi iki 12 litų!

Mano ir buv. Monetų Kalyklos buhalterio K. Bakšio atmintimis pasikliovus, "jub. dešimt-ličio" monetų buvo nukaldinta Kaune ir paleista apyvarton apie 180.000 gabalų.
Lietuvos Monetų Kalykloje svorio ir medžiagos sudėties nukrypimai buvo leistini:
aukso monetoje ligi   25/10 000
sidabro    "        "   10/1000
kitų metalų       "    20/1000
svorio ir 2/1000 grynumo;
             5/1000 " ;
             9/1000       "     ;
 

Vieno lito sidabrinės monetos grynumas galėjo nukrypti iki 7/1000.

Leistinų monetų kiekis buvo apribotas įstatymu. Negalėjo būti paleista apyvarton sidabrinių monetų daugiau kaip 20 litų sumai, o pigesnių metalų — daugia kaip 4 litų sumai vienam gyventojui. Aukso monetos, jei būtume suskubę jas išleisti, būtų ėjusios neribotais kiekiais (kaip paprastai pilnavertės monetos).

Privalomos monetų priėmimo normos Lietuvoje buvo šios:
a)    sidabrinių
10 litų monetomis ligi 600 litų sumos,
5  "    "        "  400   "
2  "    "        "  300   "
1   "    "        "   200   "
b)    kitų (pigesniųjų) metalų monetomis ligi
15 litų sumos.

Vadinasi, niekas (tyčia ar netyčia) nepakeliamais maišais smulkiųjų negalėjo užgriauti stambesnio dalyko pardavėją. Valstybės Iždo kasos privalėjo priimti neribotas monetų sumas.

Apsaugoti monetoms nuo jų medžiaginės vertės sumažinimo tyčiomis, sidabrinės užsieny kaldintos monetos turėjo aplink dantelius; toks buvo ir Kaune kaldintas litas. O Kauno penkli-čio ir abiejų dešimtličių graiželiuose, vieton dantukų, buvo įspaudžiami parinkti sakiniai: 5 litų monetoje "Tautos Gerovė Tavo Gerovė"; 10 "        "      "Vienybėje Tautos Jėga".

Monetų vaizdų nei įrašų čia neaprašinėju— jie matyti fotografinėse iliustracijose. Kauno monetose kaldintas valstybės ženklas — Vytis — savo laiku aptartas su žymiausiais Lietuvos he-raldininkais bei kitais tos srities specialistais, todėl tas ženklas gali (ir privalo!) pasilikti tvirtu pavyzdžiu visiems jo piešėjams ir spausdinto-jams.

Kone visų valstybių monetų viena ir antra pusė kaldinamos priešinga linkme: norint apžiūrėti ir antrąją pusę, paimtoji moneta verčiama "per galvą". Nepriklausomos Lietuvos monetos, norint kitą pusę pažiūrėti, verčiamos per šoną.

Visų Kaune kaldintų monetų modelius sukūrė žinomasis skulptorius Juozas Zikaras. Metalą monetoms kalti pirkome Belgijoje. Tenai, Monnae Royal de Belgique, paruošdavo monetoms kalti medžiagą ir iš modelių pagrindinius štampus, o Kaune, pačioj kalykloj, buvo padaromos matricos ir vykdomas kalimas. Nukaldintos monetos, ginkluotai sargybai lydint, būdavo neatidėliojant pergabenamos į Lietuvos Banką.
(Kiek prisimenu, vieno cento monetos pagaminimas, visas išlaidas suėmus, kaštavo netoli 2 centų; 10 litų moneta atsiejo Iždui apie 3 litus).

Naujausių Lietuvos monetų Įstatymas buvo paskelbtas 1936 m. birželio 3 d. "Vyriausybės Žinių" 537 Nr. Bet kad visi čia mano pateikti duomenys su įstatymais sutaptų, reikia pasinaudoti dar ir 1938 m. spalių 31 d. "Vyr. Žinių" 624 Nr., kuriame paskelbti šitoki pirmojo įstatymo pakeitimai: a) sidabr. 2 litų monetos praba kils-terta iš 0,500 į 0,680; b) sidabriniu monetų vienam gyventojui leistinas apyvarton kiekis pakeltas nuo 12 iki 20 litų.

IV.   Lietuvos Monetų Kalyklos organizacija ir įrengimai.

Kalykla buvo valstybine įstaiga, tiesiogiai priklausiusi finansų ministeriui. Jis, pagal įstatymą, tvirtino monetų modelius ir nustatinėjo monetų lydinio sudėtį (ligatūra neskelbta viešai) bei kaldintų tam tikros nominalines vertes monetų skaičių. Prieš organizuojant šią įstaigą, jos naujai paskirtasis vedėjas (šio rašinio autorius) buvo nusiųstas Švedijon, Vokietijon, Bel-gijon ir net Paryžiun susipažinti su tų kraštų monetų kalyklomis. Dalis parsivežtų žinių buvo pritaikyta namie. Tačiau knygvedyba, atsiskaitymas ir kontrole buvo originaliai išgalvota, prisitaikant prie vietos sąlygų ir aplinkybių.

Pati kalyklos patalpa buvo "Spindulio" bendroves namuose Kaune, Miško g-ve Nr. 11 (apatiniame aukšte), izoliuota stipriomis sienomis ir metalinėmis durimis nuo kitų patalpų. Langai buvo apsaugoti storomis plieninėmis grotomis. Viduje buvo įrengti visi darbui ir žmogui reikalingi patogumai. Techniškus veiksmus vykdė parinkti specialistai bei darbininkai, o prižiūrėjo, tikrino ir skaičiavo monetas finansų ministerijos gerokai "išsijoti" valdininkai. Kontrolei sustiprinti, visuose kalyklos veiksmuose dalyvavo ir Valstybes Kontroles specialus atstovas. Valdininkai ir darbininkai dienos darbui būdavo užrakinami kalykloje; vienintelis jų ryšys su "pasauliu" buvo telefonas į vedėjo kabinetą. Ir jie išeidavo iš kalyklos ne "darbo laikui išsekus", bet kai viskas būdavo suskaičiuota bei pasverta ir kai gauti duomenys sutapdavo su rytą iš seifų išduotų dalykų duomenimis. Jei atsitikdavo koks (nors ir pats mažiausias) skirtumas, reikėjo trūkumą (ar padaugėjimą) surasti bei išaiškinti. Išskyrus 2-3 gramų masės nudulkėji-mą, joki skirtumai nebuvo pakenčiami. Ir jie, jei atsitikdavo, visuomet paaiškėdavo, nors aiškintojus (visus kalykloje dirbusius asmenis!) užguldavo naktis . .

Seifai, kuriuose buvo laikomi štampai, monetos ir medžiaga, turėjo du užraktus. Vieną raktą laikė kalyklos vedėjas, antrą — Valstybės Kontrolės atstovas. Dieną naktį budėjo ginkluota sargyba. Užrakinamos patalpos būdavo tų pačių atsakingų pareigūnų dar ir užplombuojamos.

Pinigus kalant, skubėti nevalia, nes nukaldintos monetos turi būti absoliučiai viena į kitą panašios — kaip viena! Tad patekę į tą įstaigą darbininkai ir valdininkai jautėsi keliais atžvilgiais laimingi; jie buvo geriau, nei kur kitur, apmokami, darbas buvo lengvas, lėtas, švarus ir įdomus. Parinktų žmonių sąžiningumu nei kartą neteko nusivilti; nepasitaikė nei mažiausio sąmoningo pasisavinimo.

Daug kur pasaulyje monetos skaičiuojamos mašinomis. Lietuvos Monetų Kalykloje nuo mašinų atsisakyta. Mūsų buvo išgalvotos specialios liželės. kuriomis skaičiuojant, jei žiūrėsi, apsirikimas neįmanomas. Tuo tarpu mašinos — ne žmogus, ir jos gali sutrikti; ir sutrinka.

Apie atliktus kalykloje veiksmus būdavo rašomi aktai, patvirtinami nemažiau kaip trimis parašais. Tai reiškia, kad tie veiksmai būdavo stipriai prižiūrimi ir sekami. Maišeliams su atrinktomis monetomis užplombuoti atsakingi valdininkai buvo aprūpinti jų priimtomis replėmis; jų prikabintos prie maišelių etiketės eidavo su maišeliais iki L. Banko, taigi žinota, kas už skirtumą ir asmeniškai atsakingas.
Greta su Monetų Kalykla tuose pačiuose "Spindulio" rūmuose veikė ir kita finansų ministerijos įstaiga — vertybinių ženklų gaminimo komisija, kuri, to paties asmens vedama "Spinduly" spausdino visus popierinius valstybės vertybinius ženklus (vekselių blankus, akcizo banderoles, paskolos lakštus ir kt.). Taigi, turint namie visas modernines spaudos priemones, rengtasi čia spausdinti ir Lietuvos Banko banknotus, bet nesuskubta pradėti — sudundėjo antro pasaulinio karo šūviai.

Atgimusios Lietuvos Monetų Kalykla veikė apie trejus metus (1936-1939). Tai buvo viena jauniausiųjų pasaulyje ir moderniškiausiai įrengtų tos rūšies nedidelių įstaigų. Pats faktas, kad; ji buvo, žiūrint dabar atgal, išauga mūsų akyse ir lietuvių tautos istorijoje į stiprų mūsų netolimos praeities įvykių grandinės sąnarį. O mūsų rankomis (Nepriklausomos Valstybės autoritetu ir teise) nukaldintos Lietuvos monetos, pasklidusios po visą žemės rutulį, daug daug kam primena ir byloja Nepriklausomą Lietuvą XX amžiuje tikrai buvus. Nuo Buenos Aires iki Tokijo, nuo Kanados iki Australijos, rasi muziejuose ir pas atskirus mėgėjus lietuviškųjų atgimusios Lietuvos monetų. O jos nerūdyja nei nepūva . . . Ir kur tik jų yra, ten puikiai žinoma ir mūsų Tėvynė, ten žinomi paskutiniai jos išgyvenimai bei tolimesnės aspiracijos.

"Aidų" nr. 1. Jono Kario-Karecko straipsnyje "Lietuvos valiuta amžių bėgyje" reikia padaryti šias esmines pataisas: psl. 20 — antroj eilutėj kairėje, vietoje "9,390" turi būti "0,390"; psl. 21 — virš. 17-tos eil. dešinėje turi būti sakinys: "(Vėliau kaldino auksines monetas ir Step. Batoras, Žygimantas III, bei Jonas Kazimieras)"; psl. 22, — Step. Batoro monetų pavyzdžiai ne "(20-29)", bet "(26-29)"; psl. 24 — lentelėje, Zyg. Augusto Obelis turi šiuos svorius: 0,317; 0,035; 110, gi Dinaras—0,317; 0,070; 220.

Informacijos šaltinis: Jonas Karys-Kareckas. "Aidai", 1952m. Nr.1