Apibūdindami pinigus ir jų politiką Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje tuoj pat susiduriame su dviem klausimais: kada atsirado Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir kokie pinigai buvo naudojami Lietuvoje dar prieš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įkūrimą.

LDK pradžia siejama su Lietuvos didžiojo kunigaikščio bei vėliau pirmojo Lietuvos Karaliaus Mindaugo Lietuvos valstybės sukūrimu XIII a. pirmojoje pusėje (1236 m.). Kitų nuomone, Mindaugo sukurta nedidelė Lietuvos valstybė, tik užėmusi Baltarusijos žemes, sudarė pradžią Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.

Kiek galima spręsti iš Lietuvos valstybės XIII a. ir XIV a. pirmosios pusės (iki 1341 m.) žemėlapio, Lietuvai priklausė nedaug svetimų žemių (pavyzdžiui, Polocko), o valdant Mindaugui (iki 1263 m.) prie Lietuvos buvo prijungtos Juodosios Rusios ir kai kurios Baltarusijos žemės.

Pirmieji Lietuvoje, o vėliau ir LDK, buvo naudojami ne savi, o kitų kraštų, su kuriais Lietuva tiesiogiai ar netiesiogiai prekiavo, pinigai, gyvybiškai reikalingi prekybai. Simonas Daukantas (1793–1864 m.) vaizdžiai rašo: tuo yra pinigai prekyboj, kuo kraujas žmogaus kūne, nesgi, nuleidus žmogui kraują, numiršta, taip pat, ištraukus pinigus iš kokio krašto, prekyba apsistoja, taipogi žinoma yra, jog viens pats žmogus, be kitų pagalbos, negali pakakinti savo reikalų, nes turi nuo kits kito reikalauti ir viens antrą šelpti įvairiais daiktais.

Iš randamų graikų, ir ypač Romos monetų, galima spręsti, kad II–III a. po Kr. vyko gyva užsienio prekyba, apsieinant be savų pinigų. Tuos tolimų kraštų pinigus ir žmonės, ir valdžia pripažino. Būtų naivu manyti, kad tais senovės laikais LDK galėjo gaminti savus metalinius pinigus, tuo labiau monetas. Juk kalti savas monetas reikėjo ne tik ekonominio pajėgumo ir gamybinės kultūros. Be abejo, tada Lietuva neturėjo ir daug tauriųjų metalų, kurių jau vėlesniais laikais LDK netrūko. Žinoma, negalėjo būti įveiktas, palyginti su Romos imperija, ir keliolikos šimtmečių visapusis atsilikimas.

Tačiau ir čia lietuviai rado išeitį. Matyt, nusižiūrėję į rusų patirtį pasinaudoti mainuose vertės mato ir mainų priemonės funkcijas atliekančius žvėrių kailius, ėmėsi tokios pinigų politikos ir patys. Tuo labiau, kad brangių žvėrių kailių tuometinėje Lietuvoje netrūko. Be to, prie kailinės valiutos pradėjo priprasti ir kai kurių tolimų kraštų pirkliai. Antai arabai gerai vertino žvėrių kailius, laikė juos lyg ir savotišku vertės matu. O lietuviai, gausiai gaudami arabiškų pinigų, kažkodėl nesugebėjo taip jų panaudoti, kaip romėnų ar net graikų pinigus. Ir įsigalėjusi kailinių pinigų sistema gyvavo net tris šimtmečius – XI–XIII amžiais.

Raštuose aptinkama, kad Lietuvoje labai seniai vartotas svorio vienetas akmuo´, susidėjęs iš 40 mažesnių vienetų, nustatomų ne svaru´, bet vašku. Ilgainiui vidaus prekyboje natūralius mainus, atsiradus sidabrui, pakeitė svertiniai sidabro gabalai. Pavyzdžiui, žinoma, kad 853 m. žuvėdų karalius Frotas, užgrobęs žemaičių Apuolės pilį, pareikalavo donį jam po seno mokėti ir nuo kožno pilionės galvos pusę svaro sidabro duoti už tą, jog pačius gyvus paliko.

Stiprėjantis ūkis, o kartu ir mainai, reikalavo pinigų. Pirmieji metaliniai Lietuvos sidabro pinigai atsirado iš kaklo papuošalų grivinų, virtusių sidabro lazdele ir smulkiems mokėjimams kapojama į smulkesnius gabalus – kapas (nuo žodžio kapoti). Panašiai Rusijoje atsirado rublis (nuo žodžio rubit – kapoti, kirsti). Nors yra ir kitaip manančiųjų. Antai, rusų ir lietuvių pinigus ir jų vardus tyrinėjusio Pruso nuomone, rublio pavadinimas kilęs iš arabų rup (ėvertis, bertainis) ar indų pinigo pavadinimo rupija.

Bendraujant su rusais ir dokumentuose vartojant senąją bažnytinę rusų kalbą, šalia kapos vartojamas ir rublis. Kapa įgavo ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Rusijoje (didžiajame prekybos centre Naugarde) patikimo pinigo vertę, ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ji buvo naudojama Algirdo (1345–1377 m.), Kęstučio (1381–1382 m.), Vytauto (1392–1430 m.) laikais.

Lietuvos didieji kunigaikščiai, plėtodami užsienio prekybą tiesiogiai ir per kitus kraštus, gaudavo ir tų kraštų pinigų: vokiečių markių, o ypač Čekijos grašių. Prahos grašiai tiesiog užplūdo Lietuvą, ir būdami parankesni prekybai, stūmė šalin per brangias kapas. Kapos perkamoji galia viršijo 125 prieškarinės Lietuvos litus.

Kapos buvo ne monetos. Pirmosios LDK monetos buvo Algirdo Pečat (Печат) ir Kęstučio Trakuose kalami pinigėliai su gotiško stiliaus raide K Gedimino ženkle (stiebų vartuose´), denarai ar denariukai. Šios monetos pasirodė XIV a. 6-ame dešimtmetyje. Algirdo monetos buvo skirtos slaviškosioms LDK sritims. Kadangi jas vėliau kalė ir Jogaila, kai kurie istorikai (pvz., Gumovskis) nepagrįstai jas laikė pirmosiomis ir seniausiomis Lietuvos monetomis. Sprendžiant iš Kęstučio pinigėlių ir Prahos grašio sidabro turinio, 10 pinigėlių Kęstučio Lietuvos valdose prilygo 1 Prahos grašiui.

Matyt, dėl gero Kęstučio pinigėlių vertinimo, Vytautas nemėgino pakeisti monetos pavadinimo. Pinigų kalykloje Lucke, o po 1401 m. Rodomo sutarties, pripažinus Vytautą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu (tiesa, Jogailos vietininko Lietuvoje teisėmis), Vytautas ir Vilniuje kalė panašias į Kęstučio pinigėlius monetas. Beje, Vytauto 1388 m. Lucke duotoje privilegijoje žydams, be kita ko, kalbama apie kunigaikštiškus pinigus, apie monetų falsifikavimą ir kam pavesta tokias žydų suktybes tirti.

Vilniuje kalamoms toms pačioms Vytauto monetoms pinigėliams tik po 10 metų buvo pridėta raidė V. Įdomu, kad išliko ir ankstesnis Vytauto pinigėlių ir čekų grašio santykis. Vienam Prahos grašiui taip pat prilygo 10 Vytauto pinigėlių.Tai rodė stabilią Vytauto pinigų politiką, derintą prie plačiau paplitusio Vaclovo IV Prahos grašio. Vytautas, kaip ir jo dėdė Algirdas, laikėsi psichologiškai pagrįstos pinigų politikos nelietuviškų LDK žemių atžvilgiu. Ant Vytauto kalamų monetų buvo slaviški įrašai. Tai padėjo gyventojams geriau susigaudyti piniginiuose reikaluose. Antai, XV a. pr. Smolenskui patekus į LDK, ten dar nuo XII a. buvo kalamos slaviškos sidabrinės monetos ir varinės monetos pulai (pulas totoriškai reiškė pinigą). Kadangi tos Vytauto monetos su rusiškais įrašais galėjo būti naudojamos visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, tai ir pulai derinti prie Vytauto pinigėlių. 10 varinių pulų apytikriai prilygo vienam Vilniuje kaltam pinigėliui ar denarui ar 20 Lucke kaltų Vytauto dvylekių.

Vytauto laikų Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei jau vien dėl didžiulio gyventojų skaičiaus reikėjo daug pinigų. Kaip pažymi Jonas K. Karys, prof. Kazio Pakšto apskaičiavimais Vytauto imperijoje 1430 m. galėjo būti apie 2 mln. 480 tūkst. gyventojų. Tarp jų galėjo būti 590 tūkst. lietuvių, 500 tūkst. gudų, 450 tūkst. rusų, 840 tūkst. ukrainiečių ir apie 100 tūkst. totorių ir žydų. Be to, reikia nepamiršti, kad Vytauto pinigai buvo vertinami ir kitose šalyse, o ten jų per prekybą, matyt, nemažai patekdavo.

LDK pinigų politika neapsiėjo ir be kontrasignavimo, t. y. kitų kraštų savo šalies gyventojams nepažįstamų ir nežinomų ar mažai težinomų pinigų įteisinimo savame krašte. Siekdamas pagyvinti prekybinius ryšius su Rytų šalimis, Vytautas įsakė savo muitininkams iš kitur įvežamus pinigus kontrasignuoti, uždedant ant jų savo šalies ženklą, paprastai stiebų vartus´. Tuomet kitų kraštų mažai žinomi pirkliai, ypač totoriai, galėjo už tokius kontrasignuotus pinigus pirkti Lietuvoje, nes gyventojai pasitikėjo tokiais valstybės pripažintais pinigais.

Pažymint stiebo vartais´ ar Gedimino stulpais´ užsienio monetas kontrasignavo ir Žygimantas Augustas (1529–1572 m.), visateisiu valdovu tapęs po 1548 metų. Šis kontrasignavimas buvo susijęs ne vien su prekyba, bet ir su asmeniniais valdovo reikalais. Žygimanto Augusto motina Bona, išvažiuodama į savo gimtinę – Italiją, iš Lenkijos ir Lietuvos išgabeno neapsakomai didelius turtus, taip pat ir pinigų. Teodoro Narbuto, Lietuvos istorijos autoriaus, tvirtinimu, ji išsivežusi  200 mln. auksinų. Vytauto Jurgučio nuomone, Bona išsivežė kur kas daugiau. Tik mažą dalį išsivežtų pinigų – 430 tūkst. dukatų (skaičiuojant prieškariniais litais pagal paritetą 10,3 mln. litų) ji paskolino Ispanijos karaliui Pilypui II. Žygimantui Augustui pavyko atgauti iš Ispanijos karaliaus tik dalį mirusios motinos skolos. Šie pinigai samdytai kariuomenei buvo sumokėti įspaudus juose Gedimino vartus ar stulpus´.

Reikėtų pažymėti, kad dar 1410 m. Naugarduke nutarta naudoti lietuviškus grašius. Vien iš to jau būtų galima spręsti apie tuometinės Lietuvos ūkio lygį. Įdomu, kad S. Daukantas, rašydamas apie lietuvių pinigus senovėje ir remdamasis Vilniaus vyskupo Vaitiekaus 1496 m. privilegija, dar grašiais vadina ne monetą, o tam tikrą kapos dalį. Kožnas toksai šmotelis tos lazdelės, turįs saviep dvi kapi, arba du kirčius, vadinos grašiu, lotyniškai syclus, tankiai ilguoju grašiu dėl išskyrimo nuo prašaliečių pinigų, grašiais vadinamų. Kartu jis pateikia ir Lietuvos grašio piešinį iš abiejų pusių.

Atsiranda nesusipratimų dėl skatiko. Kone visuose darbuose, kur tik kalbama apie senovės Lietuvos pinigus, minimas ir skatikas. Be skatiko neapsieinama ir liaudies kalboje. Tad ar skatikas realiai buvo Lietuvos pinigų sistemoje, ar ne? S. Daukantas tvirtina, kad kapą angis kapoja į penkias dešimtis smulkių šmotelių´. Šiuos šmotelius´ vadino skatikais, dėl to, kad juos skaitė, o ne svėrė. Kartais tuos kapos šmotelius´ sukaldavo po du, tris į vieną ir vadindavo dvylekiais, patreiniais ir t. t. Lietuvos istorijoje rašoma, kad Aleksandro (1492–1506 m.) laikais nevykusiai nukalti skatikai nebuvo leidžiami į apyvartą.

Tikriausiai skatiku buvo vadinamas grašis. Aleksandro valdymo laikais vartojami svetimi pinigai vadinami Prahos skatikais. Prahos skatikų, kaip monetų, nebuvo. Skatikas tikriausiai buvo grašio sinonimas. Todėl jų, kaip piniginio vieneto, archeologams nepasisekė rasti.

Įdomu, kad Lietuvoje po Vytauto valdymo iki Aleksandro pinigai nebuvo kalami. Matyt, manyta, kad LDK užtenka ir anksčiau kaltų pinigų bei gaunamų iš užsienio. Kažkiek Lietuvos pinigų patekdavo ir į užsienį. Apie naujų pinigų kalimo pelningumą iždui nėra vienodos nuomonės. Vieni pripažįsta, kad pinigus kalti buvo labai pelninga. Antai Aleksandro laikais iš kaltų pinigėlių, pusskatikių ir skatikų (jie dėl nevykusio nukalimo nebuvo paleisti į apyvartą) buvo kasmet gaunama vidutiniškai apie 5 650 kapų grašių pajamų. Be to, neaišku, kur per penkerius metus pasidėjo apie 460 tūkst. grašių. Kiti mano, kad iš pinigų kalimo pajamos buvo nedidelės, nes pinigai buvo kalami iš gero metalo. Iki Žygimanto Augusto laikų (XVI a. vid.) pinigai kalami tik sidabriniai. Žygimantas Augustas ėmėsi ambicingos ir rizikingos politikos, pradėjo kalti ir auksinius dukatus. Dukatai – brangūs pinigai, turėję po 3,5 g aukso, dar buvo kalami ir Stepono Batoro laikais (1576–1586 m.), o Jono Kazimiero laikais (1648–1668 m.) pradėti kalti ir variniai pinigai: šilingai, trečiokai, šeštokai ir kiti.

Aukso pinigams kalti buvo atskira kalykla. Lietuvos aukso monetų kalykla gamino dukatus, portugalus ir pusportugalius. Portugalai buvo 10 dukatų moneta, kurią kaldino pirmasis Portugalijos karalius Jonas III. Todėl ir jo leidžiamos labai stambios aukso monetos buvo pramintos portugalais. Mūsų dukatai turėjo beveik tiek pat aukso kaip ir Venecijos dukatai – būtent 3,50 gramų. Techniškai Lietuvos dukatai buvo apipavidalinti labai gerai. Vienoje dukato pusėje buvo didžiojo kunigaikščio atvaizdas, antroje – Vytis su Gedimino stulpais. Dukatai ir portugalai savo išvaizda buvo lietuviškiausi tų laikų pinigai. Nuo XVI a. vid., pradėjus iš Amerikos plūsti sidabrui, jo vertė ėmė kristi, o aukso – kilti. 1546 m. aukso ir sidabro santykis buvo 1:11, o 1572 m. 1:141/2 , dukatai pradėjo keliauti užsienin.

Pinigų politikoje lenkai nuosekliai siekė pinigų unijos´ su Lietuva. 1501 m. Petrakovo Seime nutarta, kad Lietuva ir Lenkija privalo turėti tuos pačius pinigus. Tačiau Aleksandras nesutiko, kad Lietuvos pinigai buvo visu penktadaliu vertesni už lenkiškuosius. Tada ant pinigų šalia Vyčio pirmą kartą pasirodė ir lenkų erelis. Nors Aleksandrui išleidus pusgrašius (grašių jis nebespėjo išleisti), buvo padaryta lyg ir pradžia lietuviškajam pinigų vienetui – grašiui, atsisakant anksčiau vartotų Prahos grašių.

1508 m. Naugarduko Seimas, mėgindamas spręsti lietuvių ir lenkų nesutarimus dėl pinigų perkamosios galios, vis dėlto nustatė priverstinį lenkų pinigų kursą Lietuvoje vienu penktadaliu žemesnį. Tai jau buvo aiškus nukrypimas nuo lenkų siekiamos monetinės unijos. Tačiau Žygimanto Senojo (1506–1538 m.) 1535 m. išleistas grašis padaromas priverstine mokėjimo priemone ir LDK, ir Lenkijoje.

XVI a. pagerėjus ekonominei padėčiai, keičiant natūrinius mokesčius piniginiais, visoje šalyje reikėjo daugiau pinigų. Be to, tai, matyt, buvo daroma ir fiskaliniais sumetimais.

Todėl nenuostabu, kad vėlesnieji valdovai leido daug įvairių pinigų: auksiną, obolį arba pusdenarį, denarą, dvidenarį, pusskatikį (faktiškai pusgrašį), trečioką, ketvirtoką, šeštoką, talerį arba puskapį (30 skatikų), dukatą (auksinį pinigą auksiną, kurį vėliau dar vadino raudonuoju). Tuo laiku Lenkijoje pinigų kalyklos nebuvo.

LDK pinigų politika ilgą laiką siekė išlaikyti pinigų vertę. Monetos buvo kalamos iš gana gero metalo. Už monetų klastojimą griežtai bausta. Tie, kurie mūsų monetą falsifikavo, perdirbo ir apipjaustė, kurie auksą, sidabrą ar kitą metalą falsifikavo, tie baudžiami gyvus sudeginant be pasigailėjimo, – rašoma 1588 m. Lietuvos Statute. Ilgą laiką vienas iš populiariausių piniginių vienetų LDK ir Lenkijoje buvo auksinas, nors jis iki 1564 m. nei Lietuvoje, nei Lenkijoje nebuvo kalamas. Auksinas – senoji Lietuvos ir Lenkijos moneta, atėjusi Lenkijon ir Lietuvon iš Italijos (lot. florenus, it. fiorino), Olandijos ir Vengrijos. Tas pats dukatas vokiškai vadinamas gulden. Iš pradžių auksinas buvo lygus 14 grašių (skatikų), vėliau – 30 grašių. 30 grašių vadino lenkiškuoju auksinu, o tikrąjį auksiną dukatą – raudonuoju auksinu. XV a. už dukatą mokėtas vienas auksinas, XVI a. – du, XVII a. Žygimanto III laikais – keturi, Jono Kazimiero laikais – šeši, XVII a. pab. ir XVIII a. – 18 varinių auksinų. Kaip monetą, auksiną (dolerį) pradėjo kalti Žygimantas Augustas Vilniuje 1564 m., bet 1565 m. nustojo. Jis buvo visavertis (20,46 g sidabro). 1663 m. Andrius Tymfas pasiūlė kalti auksinus specialiai skoloms mokėti; šie auksinai gavo timpų vardą. Stanislovo Augusto Poniatovskio (1764–1795 m.) laikais auksinu buvo grindžiama visa Lenkijos ir Lietuvos monetarinė sistema. Greta auksino kaltos monetos iš 2,4, net 8 auksinų (doleris), taip pat 1/2  auksino (dvigrašis, sidabro grašis).

Valdovas ir toliau būtinai siekė, kad visoje Lenkijos ir Lietuvos valstybėje būtų vieningi pinigai. Nors Lietuvos pinigai, kaip jau minėta, buvo vertingesni už lenkiškuosius (lietuviškas auksinas buvo lygus 1,25 lenkiško auksino, o Lietuvos grašių skatikų kapa buvo lygi 75 lenkiškiems skatikams), bet unifikuoti pinigus sunkiai sekėsi, nors Liublino unijos (1596 m.) akte buvo numatyta suvienodinti Lietuvos ir Lenkijos pinigus. Realiai lietuviški pinigai ir toliau liko vertingesni už lenkiškuosius. Žygimantui Augustui, aiškiai siekusiam ir monetarinės unijos, nieko kito neliko, kaip oficialiai Seime paskelbti, kad Lietuvos pinigai 1,25 karto vertingesni už lenkiškuosius. Tai dar kartą patvirtino ir 1588 m. Seimo konstitucija, bet ir ši nebeapgynė Lietuvos pinigų sistemos.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nebeteko savosios pinigų sistemos bei savarankiškesnės pinigų politikos, nors savo iždą išlaikė.

Ilgainiui Žygimanto Vazos laikais (1588–1632 m.), pradėjus bloginti gerą vardą turėjusias Lietuvos monetas, jų vertė pradėjo kristi ir jos net pasidarė blogesnės už lenkiškąsias.

Nors buvo kalama dar apsčiai įvairių pinigų lietuviškų, atsirado ir pirmieji lietuviški vario pinigai – šilingai, kalti Jono Kazimiero laikais (1648–1668 m.). Po Augusto II (1697–1706 m., 1709–1733 m.) laikų lietuviškų pinigų nebekalta. Apyvartoje buvo įvairiausių pinigų, tad sunku susigaudyti, ko koks pinigas vertas. Vieningos pinigų politikos nebeliko. Šią pinigų anarchiją didino Lietuvon faktiškai be kontrolės plaukę užsienietiški ir dažniausiai netikę pinigai, be to, didžiausią sumaištį lietuviškų pinigų politikoje sukėlė sunkiai suvokiamas pinigų klastojimas. Prūsų karalius Fridrichas II, užėmęs Saksoniją ir Leipcige aptikęs pinigų kalimo prietaisus, įsakė kalti mažai kuo tesiskiriančias nuo tikrųjų pinigų monetas. Tokių monetų pateko į Lietuvą ir Lenkiją.

Iškilo sunkus pinigų politikos uždavinys. Reikėjo atsikratyti senųjų monetų ir iš pagrindų reformuoti pinigų emisiją. Buvo sugalvota šalyje įvesti aukso valiutą, kokia buvo Anglijoje. Tačiau ir toji reforma nepasisekė, turbūt dėl per didelio naujų pinigų pariteto. Taip paskutiniajam Respublikos valdovui Stanislovui Augustui Poniatovskiui nebepavyko šaliai duoti pažadėtosios geriausios Europoje valiutos.

Teko griebtis kardinaliai kitos pinigų politikos, įvesti greta metalinių pinigų popierinius pinigus ar banknotus. Pasaulyje tai nebuvo naujiena. Jau XVII a. pab. banknotus leido Anglijos bankas, Švedijoje popieriniai pinigai pasirodė 1644 m., Amerikoje, Masačusetso valstijoje – 1690 m., Prancūzijoje – 1701 m., Rusijoje – 1769 metais. O Kinija popierinius pinigus jau naudojo viduramžiais, t. y. XIII amžiuje.

Netrūko pasiūlymų kurti valstybinį emisijos banką Lenkijos ir Lietuvos valstybėje. Augustas Sulkovskis (Sulkowski) dar 1775 m. Seimui pristatė savo sumanymus, kaip popierinius pinigus panaudoti kartu su metaliniais. Tačiau šis sumanymas nesulaukė atgarsio. Tai rodė labai jau menką Seimo dalyvių monetarinį supratimą ir abejingumą. Įdomus buvo ir kunigo Osovskio (Ossowski) sumanymas parduoti visas valstybines žemes ir išleisti pinigus apdraudžiant juos valstybinėmis žemėmis. Tai originalus ir tikrai vertas dėmesio sumanymas. Osovskis, kaip ir Sulkovskis, siūlė mokėti mokesčius ir monetomis (palankesniu santykiu), ir popieriniais pinigais. Popierinius pinigus būtų galima apdrausti gaunamomis iždo pajamomis.

Valstybinis emisijos bankas sukurtas tik 1792 m., nors jo įkūrimo projektą Seimas buvo priėmęs dar 1768 metais. Naujai įkurtas bankas rėmėsi Varšuvos bankininko Kaposto pasiūlymu. Šis emisijos bankas turėjo išleisti 40 mln. auksinų popierinių pinigų. Bet ir iš šios emisijos nieko gero neišėjo.

Neturėjo visuomenėje pasitikėjimo nei iš pradžių iždo leidžiami 4 proc. paskolos lakštai, nei 1794 m. sukilimo vado Tado Kosciuškos (1746–1817 m.), pasitarus su Kapostu, išleisti popieriniai pinigai valstybės paskolos lakštams išpirkti. Tų lakštų vertė, artėjant rusų ir prūsų  kariuomenėms, pradėjo smarkiai kristi. Pagaliau nepadėjo ir už 10 mln. auksinų parduotos valstybinės žemės, siekiant dalį šių popierinių pinigų pašalinti iš apyvartos.

Štai tokia nesėkminga buvo Lietuvos ir Lenkijos monetarinė politika šios valstybės žlugimo išvakarėse, o jai žlugus, nebeliko ir jos pinigų.

Informacijos šaltinis: prof. Alfonsas Žilėnas. "Mokslo Lietuva", 2005m. Nr. 8 (320)