Sausio įvykiai – 1991 m. sausio 11 – 13 d. įvykiai, kurių metu Vilniuje buvo mėginta įvykdyti valstybės perversmą panaudojant Tarybų Sąjungos ginkluotąsias pajėgas, Vidaus reikalų ministerijos (VRM) vidaus kariuomenę ir Valstybės saugumo komitetą KGB, siekiant atkurti Tarybų Sąjungos komunistų partijos politinę valdžią Lietuvos Respublikoje.
Valstybės perversmui įgyvendinti praktikoje Lietuvos komunistų partija (LKP) sudarė vadinamąjį „nacionalinio gelbėjimo komitetą“ (NGK), kurio branduolys buvo šie asmenys:

LKP pirmasis sekretorius Burokevičius,
LKP sekretorius Jermalavičius,
LKP sekretorius generolas majoras Naudžiūnas,
LKP skyriaus vedėjas atsargos pulkininkas Šurupovas,
LKP Vilniaus miesto komiteto pirmasis sekretorius Lazutka,
LKP Vilniaus miesto komiteto antrasis sekretorius Chadunkinas,
Radijo matavimo aparatūros gamyklos partinio komiteto sekretorius Dostalas,
Vilniaus karinės įgulos viršininkas generolas majoras Uschopčikas.
NGK tikėjosi didelės Lietuvos žmonių, nepatenkintų blogėjančia jų ekonomine padėtim, rusiškai kalbančių gyventojų ir kariškių, kurių teisės buvo apribotos kai kuriais Lietuvos Respublikos įstatyminiais aktais, paramos. Todėl LKP nariai dirbo atkaklų agitacinį politinį darbą. Buvo dirbtinai kuriama nepalankumo ir priešiškumo tarp vietinių gyventojų ir armijos aplinka.

NGK mėginimas įvykdyti valstybės perversmą baigėsi taikių gyventojų aukomis ir padarė didelių materialinių nuostolių. Nebuvo nė vieno atvejo, kad ginklą būtų panaudoję taikūs gyventojai ir valstybinių įstaigų gynėjai, šaudė tik kariuomenė. Dėl ginklo panaudojimo 14 žmonių žuvo, šimtai buvo sužeisti. Tarp aukų – tik taikūs gyventojai. Žuvęs KGB leitenantas – atsitiktinė saviškių auka, kuris mirė todėl, kad kariškiai laiku jam nesuteikė kvalifikuotos medicininės pagalbos.
1991 metų sausio įvykiuose dalyvavo didelė Lietuvos dalis. Įvykdyti valstybės perversmą sutrukdė Lietuvos Respublikos gyventojai, gynę savo teisėtai išrinktą valdžią ir Lietuvos Respublikos nepriklausomybę.