Monetų klastojimo atvejai žinomi nuo pat monetų atsiradimo laikų, tai yra nuo VII-VI a.pr.Kr. Dažniausia klastojamos modernios didelių nominalų arba retos antikvarinės, mažu tiražu išleistos monetos, kuriomis labai domisi kolekcionieriai. Išimtis - monetos-kopijos ar bandomojo tiražo monetos, nukaltos iš kito metalo nei tikrosios serijinės. Jos yra skirtos kolekciniams reikalams ir turi įkaltus atitinkamus ženklus. Pavyzdžiui, pažymėtos žodžiu “kopija”, “proba”, “replika” ar panašiai. Jas kala valstybinės monetų kalyklos originaliais štampais.

Netikros monetos “tikrumas” priklauso nuo klastotojų profesionalumo, kvalifikacijos bei gamybos technologijos. Liejimo būdu pagamintas monetas nesunku atskirti nuo tikrųjų iš skambesio, paviršiaus tekstūros, metalo blizgesio, spalvos ir, aišku, iš graižo. Monetų gamyboje graižą suformuojantis štampas yra, beje, sudėtingiausias. Ant monetos graižo dažnai kalamas iškilus ar įgilintas tekstas, ornamentas ar koks piešinys. Sudėtingu gražiu dizainu pasižymi proginės monetos, nukaltos iš brangaus metalo (sidabro, aukso, platinos ar paladžio) ir skirtos išskirtinės svarbos įvykiams pažymėti.

Kalimo būdu pagamintus falsifikatus nuo originalių monetų atskirti yra sunkiau. Klastotes išduoda kataloginių duomenų iškraipymas. Tai metalo sudėties, svorio, averso, reverso ar graižo piešinio netikslumai.

Istorijų, susijusių su netikrų monetų masiniu padirbinėjimu ir platinimu, yra nutikę ir tarpukario Lietuvoje. Solidžiuose užsienyje išleistuose monetų kataloguose nėra žinių apie falsifikatus, tik įspėjama, kad pažymėtos vertės moneta, nukalta pažymėtais metais konkrečiu tiražu, dėl nežinomų ar kitų priežasčių buvo sunaikinta ir į apyvartą nepakliuvo. Gavus tokią monetą atsiranda pagrįstų abejonių dėl kataloge pažymėtos monetos tikrumo.

Žymus Latvijos išeivijos numizmatikos ekspertas, žinovas ir rašytojas A.Platbarzdis 1968 m. Stokholme išleido knygą “Coins and notes of Estonia, Latvia, Lithuania” (liet. “Estijos, Latvijos, Lietuvos monetos ir banknotai”). Rašydamas apie Lietuvos (1918-1940) monetas, A.Platbarzdis nurodo, kad 50 centų vertės falsifikatų (1925) nežinoma, o 1, 2 ir 5 sidabrinių (500/1000) litų vertės monetos yra falsifikuojamos, gaminant jas iš alavo.

Monetų įstatymo (1924) “Pinigų kalimas” trečiame paragrafe yra rašoma: “Vario-aliuminio pinigai kalami: e) penkiasdešimt centų monetomis - 25 milimetrų diametro 5 gramų svarumo”. Žinoma, kad 5 milijonus pusličių Lietuvos bankui nukalė Londono “Royal Mint” monetų kalykla. Fotonuotraukoje (1 pav.) matome 50 centų vertės (1925) falsifikatą, lietą iš alavo. Monetos paviršius - tamsiai pilkos spalvos, skambesys metant ant stalo duslus. Lygiame graiže aiškiai matoma dviejų liejinių (averso ir reverso) sujungimo siūlė. Monetos paviršiuje matyti bronzinių dažų žymės. Matyt, monetą po liejimo norėta užmaskuoti dažais. Falsifikato svoris - 4,71 g. Svorio skirtumas tarp originalo (2 pav.) ir falsifikato yra 0,29 g, arba 5,8 proc. Pagaminimo data nenustatyta, bet žinoma, kad netikrasis puslitis atsirado tarpukario Lietuvos laikais.

Netikrų pusličių (1925) ir netikrų 1 cento vertės monetų (1925) apstu ir dabartinių kolekcionierių rinkoje. Šie naujieji falsifikatai yra pagaminti kalimo būdu. Pažymėtina, kad 1925 metų laidos 1 ir 50 centų originalios monetos buvo nukaltos po 5 milijonus egzempliorių. Po okupacijų, karų ir pokario šis tiražas mūsų laikus pasiekė gerokai sumažėjęs. Prie falsifikatų atsiradimo prisidėjo ir padidėjęs užsienio kolekcionierių dėmesys tarpukario Lietuvos numizmatikai.

Vokietis G.Šionas (Gunter Schon. “Welt Munzkatalog 20. Jahrhundert”) kasmet Fatenberge išleidžia naujai papildomą XX a. numizmatikos katalogą. 1996 m. laidos leidinyje pažymima, kad atsirado I cento vertės 1925 m. laidos monetų falsifikatų. Falsifikato svoris - 1,73 g, o originalo - 1,60 g. Akivaizdu, kad svorių skirtumas - net 8,1 proc.

Negalime nepastebėti ir dailiai nukaltų ir dirbtinai sena patina pasendintų naujų pusličių (1925). Falsifikatus taip pat išduoda originalios monetos metrologinių charakteristikų iškraipymas. Falsifikuoto pusličio svoris - 4,75 g, originalaus pusličio svoris, kaip minėta, - 5 g. Svorių skirtumas šiuo konkrečiu atveju yra 0,25 g, arba 5 proc. Falsifikatą išduoda ir aštrios užvartos, atsiradusios valcavimo operacijos metu, kai po štampavimo buvo išlyginamas monetos graižo storis. Graižas po valcavimo įgavo naują taisyklingą blizgantį profilį, kuris kontrastuoja su padilusiais, apsitrynusiais ir dirbtinai pasendintais averso ir reverso piešiniais. Piešinių detalių netikslumų čia neanalizuosime.

Kitas falsifikatas - 1 lito vertės moneta (1925), pagaminta kalimo būdu (3 pav.). Ši moneta turi dokumentus, iš kurių paaiškėja, kad falsifikatas iš apyvartos išimtas 1937 m. gegužės 4 d. Vėl pažiūrėkime Monetų įstatymo “Pinigų kalimas” ketvirtąjį paragrafą. Čia rašoma: “Sidabro pinigai kalami: a) vieno lito monetomis - 50 proc. gryno sidabro, 2,70 gramų svarumo: diametro-svorio santykis lygus 19:1 lig 20:1”. Iš monetų katalogų žinome, kad 4 milijonus 1 lito vertės sidabrinių (500/1000) 19 milimetrų skersmens monetų nukalė ta pati Londono “Royal Mint” monetų kalykla. Papildomą 1,985 mln. egzempliorių tiražą tarpukario Lietuvos bankui parūpino Kauno bendrovės “Spindulys” monetų kalykla. Šis papildomas tiražas su 1925 metų data buvo kalamas ant Briuselio monetų kalykloje pagamintų ruošinių - sidabrinių (500/1000) skrituliukų. Kauno monetų kalykla veikė 1936-1939 metais. Ji buvo įrengta Kaune bendrovės “Spindulys” rūmų (Miško g. 11) apatiniame aukšte. Monetų kalykla tiesiogiai priklausė Finansų ministerijai. Kalyklai vadovavo Jonas Kareckas Karys.

“Falsifikuota 1 lito vertės moneta, - savo pažymoje rašo atsakingas valstybinis ekspertas (1937 06 17), - yra priskiriama prie netikrų vieno lito monetų padirbimo tipo, pažymėto raidėmis PC (angl. “Falsh coin” - liet. “netikra moneta”, - aut. past.). Netikrų monetų padirbėjai ir platintojai kol kas nežinomi. Šio tipo netikros monetos pagamintos kalimo būdu. Padirbimas vykęs ir gali būti lengvai apyvartoje platinamas, nes sunkiai atskiriamas nuo tikrų monetų”.

Papildydami prieškarinį ekspertą, pridursime, kad netikrasis vienlitis yra 2,43 g svorio, o tai yra 10 proc. nukrypimas nuo Monetų įstatymo “Pinigų kalimas” ketvirtojo paragrafo. Falsifikato skambesys labai artimas melodingam originalo skambesiui. Iškilus apvadas aplink monetos anversą ir reversą yra šiek tiek nusitrynęs ir turi gelsvą atspalvį, būdingą aliuminio bronzos lydiniui, o ne originaliai vienličio monetai (4 pav.). Nesutampa tikrojo ir suklastotojo vienličio rantelių skaičius ant monetos graižo. Netikrojo vienličio ranteliai yra aštrūs ir, patyrinėjus per stiprią optiką, matyti kitokio nei originaliosios monetos piešinio profilis. Falsifikato žemesnis averso ir reverso reljefas (5 pav.). Bet priežastis gali būti ir tikras štampo susidėvėjimas. Pažymėtinas averso ir reverso piešinių ir šrifto nepaprastai tikslus atitikimas originalą. Nesutampa tik viena ąžuolo šakelės detalė (6 pav.) monetos reverse. Spektrografijos testas metalo sudėčiai nustatyti nedarytas, nes bandymo metu apdega monetos kraštai, kuriuos liečia spektrografo gnybtai. Sugadinama bandoma moneta. Sidabro kiekis monetoje laboratoriškai nenustatytas, tačiau ir be to falsifikavimo požymių aprašyta pakankamai. Šiuo aprašymu netikrojo vienličio istoriją būtų galima ir baigti, bet yra tęsinys.

Netikrojo vienličio dokumentuose yra “Netikrų vieno lito monetų, priskirtų prie padirbto tipo, pažymėto raidėmis FC, pasirodžiusių apyvartoje pagal vietoves, sąrašas”. Šis sąrašas fiksuoja 140 atvejų ir yra trylikos lapų. Labai kruopščiai aprašyti netikrų vienličių pasirodymo apyvartoje atvejai nuo 1936 m. kovo 2 d. iki 1937 m. birželio 6 d. Stebina falsifikatų paplitimo geografija, apimanti visą Lietuvos teritoriją. Geležinkelio valdybos centrinė kasa Kaune, į kurią pakliuvo netikri vienličiai už geležinkelio bilietus, nurodė Panevėžio, Klaipėdos, Tryškių, Bigailių, Jonavos, Alytaus, Marijampolės, Subačiaus, Vilkaviškio, Vinčų, Radviliškio ir kitas geležinkelio stočių kasas. Kauno miesto savivaldybės Autobusų įmonės kasa nurodė ne mažiau įspūdingą sąrašą konduktorių, kurie už bilietus gavo netikrus vienličius. Sąrašą vainikuoja Lietuvos bankas, kuris suklastotas monetas gavo iš įvairių klientų. Sąraše įvardytos žmonių, atnešusių falsifikatus į banką, pavardės, nurodyti jų adresai. Labai daug žydų tautybės žmonių pavardžių. Pavyzdžiui, 13 punkte parašyta: “1935.V. vieną monetą (vieno lito suklastotą monetą - aut. past.) L. banko Kėdainių sk. kasininkas gavo iš Kėdainių Žydų banko kasininkės Berlės Ronderaitės ir vieną monetą iš pirklio Iciko Romo, gyv. Kėdainiuose”.

Monetų padirbinėtojai ir platintojai liko nenustatyti. Galime tik įtarti vietinius ar užsienio klastotojus ir konstatuoti jų aukštą kvalifikaciją.

Pažymėtina, kad tarpukario litas buvo padengtas 0,150462 g gryno aukso. 1922 m. rugpjūčio 11 d. Lietuvos banko įstatymas reiklavo, kad ne mažiau kaip 1/3 esamos apyvartoje banknotų sumos būtų padengta auksu, kita pinigų dalis - lengvai realizuojamomis vertybėmis.

1922-1934 metais lito ir JAV dolerio santykis buvo nustatytas 10 : 1. Tiesa, vėliau šis santykis keitėsi lito naudai. Lietuvos banko užsienio valiutų kursas 1938 m. sausio 17 d. rodo, kad lito ir JAV dolerio santykis buvo 5,92 : 1.

1991 m. iš vario-nikelio lydinio buvo nukaltas atkurto Lietuvos Respublikos banko naujasis litas. Šio lito projekto autorius - P.Garška. Monetos averse pakartotas tarpukario Vytis, sukurtas skulptoriaus J.Zikaro 1924 metais. Pakeistas valstybės pavadinimas: “Lietuva” (?) ir, aišku, iškalta nauja data: “1991” (7 pav.). Moneta nukalta Anglijoje. Deja, dėl prasto monetos dizaino (skersmuo - 16,75 mm, svoris - 2,35 g, graižas - vertikaliai rumbuotas) šis litas cirkuliavo tik 1993-1996 metais. Nuo 1997 m. sausio 1 d. Lietuvos bankas visas I (8 pav.), 2 ir 5 litų vertės monetas pradėjo išiminėti iš apyvartos. Šiandien 1991 m. laidos lito moneta jau tapo antikvarine. Apie šios I lito vertės monetos falsifikatus girdėti neteko.

Verta prisiminti, kad dabartinis Lietuvos banko nustatytas lito ir JAV dolerio santykis yra 4:I. Skirtumas tas, kad dabartinis litas nepadengtas auksu, o ir perkamoji lito galia toli gražu neprilygsta tarpukario laikų lito perkamajai galiai...

Klaidinga būtų teigti, kad šiandien neturime metalinės lito monetos. 1997 m. spalio 2 d., minint Lietuvos banko ir lito 75 metų jubiliejų, buvo nukaltas originalus proginis metalinis litas. Jubiliejinė I lito vertės moneta yra nukalta iš aukso (999,9/1000) ir iš vario-nikelio lydinio.

1997 m. laidos litą nukalė Lietuvos monetų kalykla Vilniuje. Monetos skersmuo - 22,3 mm, masė: auksinės - 7,78 g, vario-nikelio - 6,25 g, tiražas: auksinės - 1,5 tūkst., vario-nikelio - 20 tūkst. egzempliorių. Monetų graižas - rantai su tarpais (5 grupės). Monetų autorius - skulpt. R.Eidėjus. Adaptuoto monetai Vyčio autorius - dail. A.Každailis.

Monetos averse po Vyčiu puslankiu iškaltas tekstas: “Lietuva I litas 1997” (9 pav.). Auksinių litų averse virš žodžio “Lietuva” trimis eilutėmis iškaltas papildomas tekstas: “I/4 Uncijos/ AU 999,9/ LMK” (Lietuvos monetų kalyklos ženklas) (10 pav.).

Monetos reverso viduryje sukomponuotas pirmojo nepriklausomo Lietuvos banko valdytojo profesoriaus Vlado Jurgučio (1885-1966) portrettas. Virš portreto iškaltas tekstas: “Lietuvos bankui ir litui 75”. Po portretu iškalta valdytojo parašo faksimilė (II pav.).

Apie 1997 m. laidos 1 lito vertės monetų falsifikatus dėl monetų naujumo išgirsti dar neteko. Pažymėtina, kad auksinė 1 lito vertės moneta nėra skirta apyvartai. Tai kolekcinė moneta-buljonas. Tokias monetas, kai monetos nominalas visai neatitinka monetos realios rinkos vertės, kala daugelis valstybių. Jos skirtos kapitalo kaupimui, ilgalaikei investicijai. Bankinė monetos kaina - 500 popierinių litų. Auksinio 1 lito moneta įpakuota į permatomą dėklą, kuris įdėtas į purpuro veliūru išklotą dėžutę su dangteliu. Auksinis litas turi kokybės sertifikatą, eilės numeris - nuo 0001 iki 1500.

Informacijos šaltinis: Vidas Žigas. "Mokslas ir gyvenimas" 1999m. Nr. 6