Skirgailos vasalinės lietuviškos monetos

Kai 1997 m. buvo įsteigtas Vilniaus pilių valstybinis kultūrinis rezervatas, o 2002 m. pradėta vykdyti LDK Valdovų rūmų atstatymo valstybinį projektą, Pilių tyrimo centrui „Lietuvos pilys“ pavesta atlikti archeologinius tyrimus Lietuvos sostinės širdyje - Gedimino aikštėje, anuomet vadintoje Šventaragio slėniu.

Galima archeologams tik pavydėti tokios palankios, mokslui daug žadančios situacijos, suteikusios galimybę prisiliesti prie valstybės ištakų, surasti reliktus, liudijančius, kada ir kaip kūrėsi Lietuva,„išgirsti“ staugiantį Gedimino vilką.

Ir tikrai aptikta ne tik daugybė XV-XVII a. koklių ir jų šukių, seniausios architektūros liekanų, buitinių reikmenų, papuošalų, bet ir neįtikėtinai daug seniausių ir rečiausių lietuviškų monetų - visas jų lobis. Jame, be mokslui žinomų XIV a. antrosios pusės monetų, buvo ir iki tol neregėtas, ilgokai buvęs unikalus, denaras, kurio vienoje pusėje pavaizduotas Erelis, kitoje - Liūtas.

Vėliau, 2008 m., kita šio tipo moneta atsirado privačiame rinkinyje. Iš pirmo žvilgsnio galima būtų suabejoti šios monetos lietuviškumu, nes averse pavaizduotas lenkiškas Erelis - akivaizdžiausia nuoroda į Lenkiją. O gal vis dėlto ji lietuviška?

Kad atsakytume į šį klausimą, panagrinėkime šiuo metu žinomas keturių tipų monetas, daugumos tyrėjų priskiriamas Jogailos valdymo laikotarpiui.

Tai itin reti lietuviški sidabriniai denarai, kuriuose pavaizduotas keturkojis gyvūnas, numizmatinėje literatūroje įvardijamas kaip liūtas ar barsas. Monetėlių smulkumas (masė apie 0,4 g, skersmuo vos 13-14 mm) ir gamybos netobulumas neleidžia tiksliai atskleisti šiems gyvūnams identifikuoti reikalingų detalių. Juolab kad kalbame apie heraldinius simbolius, iš kurių nereikalaujama, kad išvaizda atitiktų realų gyvūną.

Atvirkščiai, heraldikoje gali būti perteikiamas sąmoningai schematizuotas ar idealizuotas, taigi fragmentiškas (suheraldintas), dažnai hiperbolizuotas gyvūno atvaizdas, pabrėžiant tam tikrus jo išvaizdos ir savybių ypatumus.

Imkime žvėrių karalių liūtą, simbolizuojantį jėgą ir kilnumą. Heraldikoje ypač svarbus jo pozos, galvos, karčių ir uodegos pavaizdavimas. Galbūt tai perimta iš Vakarų Europoje populiaraus, nuo 1300 m. kalamo Prahos grašio - stambios Čekijos (Bohemija) sidabrinės monetos, kuri XIV a. buvo etalonas. Averse vaizduojama karaliaus karūna, reverse - valstybės herbas - Liūtas, kurio uodega dviguba, susipynusi.

Įdomus lietuviškųjų ankstyvųjų monetų bruožas - abiejose jų pusėse dažnai vaizduojami heraldiniai simboliai. Kai kurių monetų simbolių reikšmė ir prasmė aiški.

Tarkime, Jogailos monetų vienoje pusėje pavaizduotas Vytis, kitoje - Dvigubas kryžius ant skydo ir tą paaiškinti labai paprasta. Vytis - tai valdovas, pavaizduotas raito šarvuoto ir ginkluoto (su ietimi arba su kalaviju) riterio poza, o skydas - tai riterio atributas, kuriame pavaizduotas jo asmeninis simbolis Dvigubas kryžius.

Vytauto monetos taip pat dvigubai heraldiškos: vienoje pusėje Vytis su kalaviju, kitoje - dinastinis jo ženklas Gediminaičių Stulpai. Šiose monetose Vytį priskirti prie heraldinių simbolių galima tik sąlygiškai.

Šiandien mums Vytis - tai abstraktus šarvuotas riteris, visuotinai pripažintas, vienas seniausių Europoje heraldinis valstybės simbolis.

Tačiau XIV a. pabaigoje taip buvo vaizduojamas konkretus šalies valdovas, didysis Lietuvos kunigaikštis (Jogaila, Vytautas). Vėliau, LDK valdant Jogailaičiams (Kazimierui, Aleksandrui, Žygimantui Senajam, Žygimantui Augustui), jis vadintas Jogailaičių dinastiniu ženklu. Tačiau, kartu su Žygimanto Augusto mirtimi 1572 m. pasibaigus Jogailaičių dinastijai, LDK valdant vengrui Steponui Batorui (1576-1586) ar švediškos Vazų dinastijos atstovams (1588-1668), Vytis apibendrino valstybės herbo prasmę.

Tačiau netrūksta ir tokių lietuviškų monetų, kurių abiejose pusėse vaizduojami tik abstraktūs heraldiniai simboliai (Ietigalis su kryžiumi/Gediminaičių stulpai; Ietigalis su kryžiumi/ Liūtas; Ietigalis su kryžium/ Dvigubas kryžius, Dvigubas kryžius/Liūtas).

Šių monetų interpretavimą sunkina tai, kad jose arba nėra legendų (įrašų), arba jie paprastai neįskaitomi dėl pernelyg mažo monetos ruošinio skersmens - jis mažesnis negu monetos spaudo skersmuo, todėl tik kai kuriose monetose pasiseka įžvelgti vieną kitą legendos raidę. Tokiais atvejais tik iš pakankamai didelio monetų kiekio galima tikėtis rekonstruoti (perskaityti) visą legendą. Tai pavyko Eduardui Remecui - iš Vilniaus Žemutinės pilies lobyje buvusių 14 tuo pačiu spaudu nukaldintų Jogailos monetų Raitelis/Dvigubas kryžius jis perskaitė kirilika parašytą legendą KNIAZ IAGA II (kunigaikščio Jogailos ženklas).

Bet ankstyvųjų lietuviškų monetų išlikę labai nedaug, kartais žinomi vos keli jų egzemplioriai, kitos apskritai unikalios. Todėl numizmatai verčiami daryti prielaidas, kelti hipotezes, bandydami pasitelkti ir kitus (kitokius) šaltinius - istoriją, sfragistiką, heraldiką ir, žinoma, kartais suklysta. Dėl kai kurių monetų tebevyksta karštos diskusijos, kartais, deja, peržengiančios normalaus dialogo ribas. Kad ir šįsyk taip neatsitiktų, stengsiuosi vadovautis logikos kriterijais ir nenuneigiama faktografine medžiaga: monetomis, antspaudais, kitų sričių, ypač heraldikos, mokslininkų darbais.

Galima pasiremti ir kitų kraštų istorijos ir numizmatikos medžiaga. Neretas atvejis, kai kurią nors šalies sritį valdo ne pats karalius ar kunigaikštis, bet jo patikėtinis - vasalas, kuriam valdovas suteikė tokias galias.

Vasalo įgaliojimai paprastai būdavo riboti, jis valdydavo tol, kol juo pasitikėdavo siuzerenas arba kol vasalas pripažindavo jį paskyrusį siuzereną savo valdovu (priešingu atveju neišvengiamas ginkluotas konfliktas, dažniausiai pasibaigiantis maištingojo vasalo nušalinimu ir pabėgimu pas valstybės priešus ieškoti užtarimo).

Vasalinė valdymo forma palengvindavo valdymą silpnai centralizuotose didelėse (teritorijos atžvilgiu) valstybėse, kokia buvo ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė.

Dar Algirdo laikais (1345-1377) jo sūnūs valdė tolimas sritis (Polocką - Andrius, Kijevą - Vladimiras, Brianską - Dimitrijus, Naugardą Severską - Kaributas).

Numizmatikos šaltiniai liudija, kad šalies valdovas, be kitų teisių, neretai suteikdavo vasalams ir monetų kaldinimo regaliją. Gerai žinomos Kijevo kunigaikščio Vladimiro Algirdaičio, Naugardo Seversko kunigaikščio Kaributo-Dimitro vasalinės monetos.

Jogaila, įveikęs Kęstutį ir iš jo sūnaus Vytauto atėmęs tėvoniją - Trakus, taip pat pavedė juos valdyti ištikimiausiam savo šalininkui ir patikėtiniui, broliui Skirgailai (su tuo, kaip žinome iš istorijos, nesutiko teisėtu Trakų valdžios įpėdiniu save lai kęs Kęstučio sūnus Vytautas).

Vėliau, kai Jogaila vedė Lenkijos sosto įpėdinę Jadvygą ir išvyko į Krokuvą karaliauti, jis pavedė Skirgailai valdyti ir Vilniaus žemę, tuo dar labiau sustiprindamas Skirgailos valdžią ir dar labiau nuteikdamas prieš save Vytautą. Taigi Skirgaila, nuo 1382 m. buvęs Trakų kunigaikščiu, 1387 m. tapo faktiniu LDK valdytoju Jogailos vasalo teisėmis. Ir valdė ją palyginti ilgai - iki 1392 m., kol Jogaila, supratęs, kad nepajėgs atsispirti atkakliajam pusbroliui Vytautui, nutarė padaryti jį savo sąjungininku, atimdamas iš Skirgailos valdžią Lietuvoje. 1394 m. Skirgaila buvo išsiųstas į Kijevą vietoj nušalinto vyresniojo brolio Vladimiro.

Vasalinio pavaldumo ženklų esama diplomatiniuose dokumentuose, antspauduose, heraldiniuose ženkluose ir monetose. Vladimiro ar Maskvos kunigaikščiai, Aukso ordos chano jarlyku paskirti valdyti rusų žemes, savo monetose vietos gyventojams nesuprantama arabų kalba įrašydavo privalomą panegiriką chanui ir Alachui arba įkaldavo Aukso ordos chano tamgą (Riazanės kunigaikštis Olegas). O Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero vasalas Gloguve (nedidelė Silezijos kunigaikštystė), jo sūnus Žygimantas (1506-1544 m. - Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis) 1506 m. nukalė Gloguvo grašį (4 pav.), ypač gerai atspindintį vasalo ir siuzereno santykį.

Vienoje monetos pusėje - Lenkijos herbas Erelis, aplink jį iškalta SIGISMVNDVS DVX GLOGOVIE (Gloguvo kunigaikštis Žygimantas), kitoje - šarvuotas raitelis su kalaviju, aplink kurį iškalta legenda KA3IMIRI R(ex) POLONIA NATVS (Lenkijos karaliaus Kazimiero sūnus).

Straipsnyje apie Jogailos monetas aptariau „žuvies-žiedo“ simbolį, kurį identifikavau, kaip Slibiną. Šįkart apžvelgsiu lietuviškas monetas, kurių vienoje pusėje vaizduojamas Liūtas. Lietuviškoje numizmatikoje žinomos keturių tipų monetos su jose pavaizduotu Liūtu.

Tai aukščiau aprašytoji moneta, kurios kitoje pusėje pavaizduotas Erelis, moneta su kirilikos žodžiu PEČAT, monetos su Jogailos portretu arba jo asmeniniu heraldiniu simboliu - Dvigubu kryžium ant skydo. Iš pirmo žvilgsnio portretas su karaliaus karūna ir Dvigubas kryžius rodytų, kad dvi pastarosios monetos priskirtinos Jogailai. Tačiau ką turėtų reikšti Liūtas - simbolis, kurio nėra Jogailos lietuviškuose antspauduose?

Vilniaus Žemutinės pilies lobio tyrėjas Eduardas Remecas, teigdamas, kad Liūtas yra Rusijos žemių heraldinis simbolis, lietuviškose monetose pavaizduotame Liūte įžvelgė LDK valdovų pretenzijas į visos Rusijos (nors XIV a. pab. tokios valstybės nebuvo, rusų kunigaikštystes valdė Aukso ordai arba LDK pavaldūs kunigaikščiai) žemes.

Čia reikėtų pabrėžti, kad visos aptariamos monetos yra itin retos, rastos išimtinai tik Vilniaus apylinkėse, taigi jos kursavo ne po plačias rusų gyvenamas teritorijas, o tik čia, Vilniuje. Tai buvo vietiniai pinigai, netinkami plačiai ekspansionistinei propagandai.

Ir nors leidinio, aprašančio šį lobį, recenzijoje teigiama, kad „baigėsi 200 metų trukusios mokslininkų diskusijos dėl jas [monetas - S.S.] kaldinusių valdovų vardų bei galimų kaldinimo datų“, manyčiau, tokia išvada pernelyg skubota.

Kaip ir autoriaus pretenzijos į galutinę nuomonę. Tiesa, minėtame Eduardo Remeco leidinyje pakankamai įtikinamai patvirtintas monetų su Vyčiu ir Dvigubu kryžium priskyrimas Jogailai (beje, dėl to visi numizmatai jau seniai vieningai sutaria), tačiau dėl kitų monetų niekas vis tiek nepaaiškėjo.

Autorius net nesistengė pakoreguoti iki tol skelbtų hipotezių, patikslinti kai kurių abejotinų teiginių (tarkime, dėl monetų su„žuvimi-žiedu“). Be to, viskas pateikta tokiu beapeliaciniu, arogantišku tonu, kad neleidžiama nė suabejoti skelbiamų išvadų teisingumu.

LDK istorijoje nė vienas Lietuvos didysis kunigaikštis savo asmeniniuose (dinastiniuose) antspauduose nevartojo Liūto simbolio. Jį matome tik vienintelio iš žemesniųjų kunigaikščių - Algirdaičio Skirgailos 1382 m. antspaude, „sukonstruotame“ pagal priimtą schemą: kunigaikštis pavaizduotas kaip ginkluotas riteris su skydu, ant kurio įspaustas asmeninis heraldinis ženklas Liūtas.

Bet ar galima tvirtinti, kad ir Skirgailos antspaude pavaizduotas Liūtas reiškia LDK pretenzijas į rusų žemes? Kodėl tada antspaudai surašyti ne kirilika, o lotyniškais minuskulais?

Sugretinus faktus, galima padaryti paprastą išvadą, kad Skirgaila turėjo regaliją kaldinti vasalines monetas ir kad aptariamosios monetos su Liūtu priskirtinos Jogailos vasalui Skirgailai.

Įdomi detalė - ankstyviausiuose Jogailos denaruose Lietuvos didysis kunigaikštis vaizduojamas su ietimi. Skirgailos 1382 m. (pagoniškame) antspaude riteris pavaizduotas taip pat su ietimi. Palyginus Jogailos ir Skirgailos 1382-1394 m. herbų stilistiką, panašu, kad juos gamino tas pats meistras iš Vakarų Europos.

O vėlyvesniuose antspauduose, pagamintuose jau po 1386 m., kai Jogaila apsikrikštijo ir, vedęs Lenkijos sosto įpėdinę Jadvygą, tapo karaliumi, jo antspauduose, taip pat ir lietuviškose monetose įsigalėjo kalavijas, Vakarų Europos heraldikoje paprastai naudojamas kaip riteriais vaizduojamų aukščiausių valdovų atributas.

O jo vasalo Skirgailos tiek ankstyvajame (pagoniškame) 1382 m., tiek ir vėlyvesniame (katalikiškame) 1394 m. antspaude su Dvigubu kryžiumi ant skydo kunigaikštis pavaizduotas su ietimi. Suprantama, būdamas Jogailos vasalas ir dar jo brolis, Skirgaila mikliai priderino savo heraldiką prie laiko dvasios, atsisakydamas pagoniško herbo su Liūtu ant skydo ir pakeisdamas jį Jogailos įvesdintu Dvigubu kryžiumi, tačiau vasalo atributo - ieties - pakeisti aukščiausiajam valdovui pritinkančiu atributu - kalaviju - neišdrįso.

Antra vertus, galima daryti prielaidą, kad Skirgailos lietuviškos monetos su Liūtu, kurių kitoje pusėje kirilika iškaltas žodis PEČAT galėjo būti nukaltos dar prieš Jogailos ir Lietuvos krikštą.

Beje, iš pradžių Eugenijus Ivanauskas ir Mikelis Balčius šią monetą buvo priskyrę Vytautui, nes netobulai iškaltuose monetų egzemplioriuose vietoj žodžio PEČAT averse įžvelgė Gediminaičių Stulpus (averso „centre gerai matyti stulpai“). Bet vėlesniame Roberto R. Douchis ir Eugenijaus Ivanausko sudarytame kataloge dalis monetų su Liūtu, nukaldintų po krikšto, jau priskiriama Skirgailai.

Trys monetos su Liūtu, kurių antroje pusėje vaizduojamas siuzerenas Jogaila (karūnuotas portretas) arba Lenkijos herbas Erelis, arba Dvigubas kryžius, aišku, buvo nukaltos po 1386 m., kai LDK pagaliau galutinai atsisakė tapti Maskvos kunigaikščio stačiatikišku vasalu ir pasuko katalikiškos Vakarų Europos link.

Galima spėti, kad Skirgailos moneta su Ereliu, o galbūt ir su Jogailos portretu, yra ankstyvesnė už kitas pokrikštines monetas ir nukaldinta dar tada, kai Jogaila, nors jau buvo tapęs Lenkijos karaliumi, bet dar nebuvo išleidęs lietuviškų monetų su Dvigubu kryžiumi.

 
Informacijos šaltinis: Stanislovas Sajauskas, "Kultūros barai", Nr. 9.