Muziejuje smalsaus lankytojo žvilgsnis dažnai stabteli prie monetomis dekoruotų juvelyrinių papuošalų, buities rykų. Monetomis papuošti daiktai yra būdingi laikotarpiui nuo bronzos amžiaus iki dabarties. Šie įvairių istorinių epochų dirbiniai yra reti ir saugomi visų didžiųjų muziejų rinkiniuose.

Trakų istorijos muziejus per keliolika metų yra sukaupęs nemažą tokių eksponatų kolekciją, kurios pagrindu 2000 m. gegužės 5 d. atidaryta paroda „Monetos ir medaliai juvelyrikoje bei buityje“. Ši paroda - tai kompleksiška juvelyrinių dirbinių, taikomosios dailės kūrinių ir buities reikmenų su monetomis bei medaliais, saugomų Lietuvos muziejuose bei privačiuose rinkiniuose, apžvalga. Savo eksponatų parodai pateikė Lietuvos nacionalinis, Lietuvos dailės, Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės, Vytauto Didžiojo karo muziejai bei kolekcininkai Z.Pažarauskas, A.Kubilas.

Monetos - iš tauriųjų metalų (aukso, elektrono, sidabro) nukalti vertės ženklai - pasirodė VII a. prieš Kristų Lidijoje ir Eginos saloje, VI-V a. prieš Kristų paplito graikų poliuose. Šios monetos, puoštos dievų ir pusdievių atvaizdais, mitologinėmis scenomis, nuo pat atsiradimo buvo aukšto meninio lygio. Antikinėje oikumenoje monetos tapo prekių vertės matu ir jų mainų tarpininku. Išvaizdūs metalo skrituliukai buvo geidžiami ir barbarais vadintų aplinkinių genčių. Jie monetas naudojo kaip papuošalus. Trūkstant tikrųjų graikiškų monetų, kai kurios kultūros, pvz., trakų-getų, keltų, papuošalams - karolių vėriniams, apyrankėms - net gamino stilizuotas, primityvias kopijas.

Lietuvoje iš klasikinės antikos ir helenizmo epochų monetų kol kas žinomi tik pavieniai ir nesisteminti radiniai, neleidžiantys teigti, kad jos pateko čia kaip tolimųjų kraštų suvenyrai, karo grobis ar atvežtos kaip būsimųjų papuošalų ruošiniai.

Masinė monetų kalyba antikiniame pasaulyje pradėta Romos viešpatavimo laikais (III a. prieš Kr. - V a. po Kr.). Puošnias ir dideles romėnų monetas noriai ėmė germanų, keltų, ilyrų, dakų, slavų kilmės gentys ir naudojo tiek lobių kaupimui, tiek prekiniams mainams, tiek papuošalams. I-IV a. į romėnų prekybos sferą pateko ir baltai. Svarbiausia prekė, dominusi Romą, buvo gintaras. Į Lietuvos teritoriją plūstelėjo romėniški dirbiniai ir pinigai. Romos monetų Lietuvoje randama kapavietėse ir lobiuose. Apie jas XIX a. rašė T.Narbutas, tarpukario laikotarpiu vertingų darbų paliko St.Bolinas, po Antrojo pasaulinio karo jas tyrinėjo P.Kulikauskas, A.Tautavičius, M.Michelbertas. Pastarojo darbuose apibendrinta ir vertinga medžiaga apie romėniškas monetas, Lietuvoje naudotas papuošalams. Nors Lietuvoje rasta nemažai Romos monetų, daugiausia bronzinių sestercijų, tačiau paprotys iš jų daryti papuošalus nebuvo labai paplitęs. Monetos įkapėse, skirtingai nuo randamų lobiuose, gerokai apdilusios. Tai leidžia daryti atsargią prielaidą, kad jos mūsų pamaryje buvo naudojamos piniginei apyvartai. Tik Šernų, Rudaičių ir Stragnų kapinynuose rasta keletas monetų su skylutėmis, o Naukaimio-Galveliškio kapavietėje - 4 monetos su priliedintomis auselėmis kabinimui. Taip tikriausiai jos buvo nešiojamos vietoj medalionų (nestandartinio dydžio ir formos monetos, skirtos įvairiems valstybės įvykiams) - juos Roma dovanodavo ir barbarų vadams - savo sąjungininkams. Autentiškas medalionas Lietuvoje kol kas žinomas tik vienas - III a. pirmosios pusės imperatoriaus Getos ženklas, kaldintas Kilikijoje, Tarso mieste.

Žlugus Romos imperijai monetų kalyba, taigi ir jų naudojimas puošybai, Europoje beveik nutrūko.

Piniginė apyvarta Europoje vėl suintensyvėja maždaug nuo VIII a., pasirodžius arabų dirhamoms. Tai apie 3 gr. svorio, 25 mm skersmens sidabrinės monetos su arabiškais įrašais kufišku šriftu.

Švedijoje (Gotlande), Rusijoje randama milžiniškų lobių - po 10 ir daugiau tūkstančių monetų, sveriančių šimtą ir daugiau kilogramų. Iš jų gretimos tautos darė papuošalus, kurie buvo net savotiškas socialinio statuso ženklas.

Nors Lietuva vėl atsidūrė tarptautinės prekybos tarp pietų ir šiaurės pakraštyje, tačiau ir čia randama nemažai sidabrinių arabiškų dirhamų. Profesoriaus M.Michelberto duomenimis, kai kurie jų buvo naudojami kaip papuošalai. Tai monetos su išgręžtomis skylutėmis, rastos Laistų ir Aukštakalnio, Girkalių, Palangos kapinynuose. Girkalių varinė arabiška moneta turi dvi skylutes pakabinimui.

Neatsiejamas Kaukazo tautų juvelyrikos elementas VII-XX a. buvo arabiškos, o vėliau persiškos, turkiškos ir rusiškos monetos. Tačiau per Krymo, Astrachanės chanatus, Nogajų ordą jau XVI a. Rytus pasiekė ir lietuviškos monetos. Populiariausi ir gausiausiai papuošalams buvo naudojami Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto pusgrašiai bei vėlesni Žygimanto Augusto, Stepono Batoro, Zigmanto III Vazos Lietuvos, Lenkijos ir Rygos trigrašiai. Krymo totorių XVIII a. papuošalas - čula yra būdingas dirbinio, dekoruoto lietuviškomis monetomis, pavyzdys.

Svarbiausias VII-XIII a. Europos monetų tipas buvo denarai, įvairiose vietose vadinti skirtingai - pensais, pfeningiais ir kt. Šios vos 1,3 g svorio apie 15 mm skersmens monetos su primityviais piešiniais retokai buvo naudojamos papuošalų gamybai. Dėl to ypač įdomus yra 1954 m. Šiauliuose XV a. moters kapavietėje rastas apiręs kaklo papuošalas iš keleto tropinių kauri kriauklelių bei keliolikos XII-XV a. monetų, daugiausia Vokietijos ir Livonijos denarų, bei Vaclovo IV (1378-1419) Prahos grašių su grubiai prikniedytomis auselėmis. Vokietijos ir Livonijos denarai bei ferdingai piniginės vertės neturėjo, bet Prahos grašiai jau buvo įtraukti į vietinę piniginę apyvartą ir buvo vertybė. Jų Lietuvoje randama gana gausiai, bet daugiausia lobiuose, ir tik vos keliuose kapinynuose - Daugirdavo (Raseinių r.), Šilelio (Kauno r.) - rasta Prahos grašių, naudotų puošybai.

Ankstyvųjų viduramžių Vakarų Europos pinigų paplitimą Lietuvoje ir jų naudojimą tyrinėjo Z.Duksa, M.Michelbertas ir kt.

Daugelyje šalių antikos laikais ir viduramžiais piniginei apyvartai skirtos monetos buvo naudojamos ir papuošalų gamybai. Skirtingai nuo jų, Lietuvoje bei kaimyninėse Skandinavijos šalyse ir Rusijoje nuo X a. sidabriniai papuošalai tapo besikuriančios finansų sistemos pagrindu. Kadangi pagrindinis vertės matas buvo sidabras, todėl susiformuoja standartizuotos formos papuošalai - įvijiniai antkakliai ir apyrankės, kurie XIV a. supaprastėjo iki pirštelio formos dviejų tipų (200 g ir 100 g) lydinių - lietuviškųjų ilgųjų arba kapų. Šešiasdešimt Lietuvos pinigų apyvartoje naudotų Prahos grašių prilygo kapai, trisdešimt - mažesniajam lietuviškam ilgajam - puskapiui. Dešimt pirmųjų savų kaltinių pinigėlių - Algirdo, Kęstučio, Vytauto laikų denarų - buvo keičiama į vieną čekų grašį. Atrodo, ilgainiui dauguma lietuviškų ilgųjų buvo perkalta į denaro ir pusdenario vertės lietuviškus pinigėlius.

Monetų pritaikymu juvelyrikoje vėl susidomėta Renesanso epochoje, maždaug XV a. Romėniškos monetos ir medalionai bei padidintos jų kopijos montuotos į puošnius renesansinius rėmus su brangiaisiais akmenimis, nešiotos kaip ordinai su grandine, dėtos į apyrankes, žiedus, diržus, sagtis, vazas, portretus bei stalo indus. Ryškus postūmis juvelyrikai buvo stambių nominalų monetų pasirodymas. Nuo 1486 m. buvo kalami per 25 g svorio sidabro taleriai. Lietuvoje jie pradėti kaldinti Žygimanto Augusto laikais nuo 1564 m. ir vadinti puskapėmis arba muštiniais. Plačiai ėmė plisti aukso dukatai bei florinai. Pirmosios lietuviškos auksinės monetos - florinai pasirodė 1548 m. Atsirado 2, 3, 5, 10 dukatų vertės monetos, vadintos portugalais (pradėtos kaldinti 1517 m. valdant Portugalijos karaliui Emanueliui I). Lietuvoje 1564 m. kaldinti portugalai sutinkami retai. Žinoma vos keletas pirmųjų lietuviškų portugalų, dalis kurių su skylutėmis, t.y. naudoti kaip amuletai arba papuošalai, o iš dviejų išlikusių 1565 m. Žygimanto Augusto portretinių talerių, saugotų A.Račkaus kolekcijoje, vienas yra su prikniedyta ausele.

Renesanso laikais Europos šalių valdovai romėnų pavyzdžiu kalė aukso, sidabro medalionus ir medalius, kurie buvo įteikiami lojaliems didikams ir net sostui nusipelniusiems miestelėnams. Dėkingi gavėjai užsakydavo puošnius rėmus ir šiuos medalius nešiodavo su grandine kaip garbės ženklus ir papuošalus. Toks Vilniaus monetų kalykloje 1595 m. nukaldintas Žygimanto Vazos medalis su užsakytiniais puošniais manierizmo - ankstyvojo baroko rėmeliais. Šis paprotys itin paplito Lenkijos ir Lietuvos valstybėje.

Valdovų medalius bei specialių laidų auksines monetas - donatyvas ištikimi didikai dėdavo ir į ceremoninius stalo indus: taures, bokalus, vazas, poterus. Lenkijos ir Lietuvos valstybės anarchijos sąlygomis savo garbei medalius leido ir žymiausios didikų giminės: Radvilos, Sapiegos, Pacai, Pociejai ir kt.Tokius medalius jų šalininkai įkomponuodavo į papuošalus, buities reikmenis bei stalo įrankius. Būdingas pavyzdys yra 1675 m. sidabrinis barokinis bokalas su paskutinės Biržų valdytojos Liudvikos Karolinos Radvilaitės gimtadienio medaliu.

Ceremoniniams stalo indams ir papuošalams buvo naudojamos ir proginės monetos, skirtos žymiausiems valstybės gyvenimo įvykiams pažymėti. Šis paprotys paplito ir tarp miestelėnų, tik čia sidabro, o kartais ir alavo indams dekoruoti naudotos stambių nominalų kursinės monetos - taleriai, guldenai, testonai. Itin populiaru monetomis puošti bokalus ir taures buvo tarp Šiaurės Vokietijos Hanzos sąjungos miestų laivų kapitonų ir turtingų negociantų. Įvairių šalių taleriai bokale turėjo rodyti aplankytas šalis, kraštus, su kuriais palaikomi prekybiniai ryšiai. Iš Hanzos sąjungos miestų paprotys plito į kitus Baltijos uostus. Puošnūs bokalai su monetomis XVIII-XIX a. daryti Klaipėdoje bei Lenkijos ir Lietuvos valstybei priklausančiose, bet daugiausia vokiečių pirklių gyvenamuose Gdansko, Elbingo, Torunės miestuose. Tuo tarpu Krokuvos, Varšuvos ir Vilniaus garsiųjų auksakalių gildijų meistrų darbuose monetos naudojamos kur kas rečiau. Vienas iš nedaugelio Vilniaus meistrų dirbinių, dekoruotų monetomis, yra Lietuvos didikų dovana kanclerio Karolio Stanislovo Radvilos vestuvėms (1691 m.). Tai giliai išgaubta vaza, kurios korpuse ir dugne įmontuoti 38 taleriai ir pustaleriai bei išgraviruoti žymiausių Lietuvos didikų herbai.

Iki XVIII a. vidurio medalių, donatyvų, monetų vartojimas juvelyrikoje ir buityje buvo daugiausia aukštuomenės ir patriciato paprotys. Naudoti tik taurieji metalai - auksas, sidabras, puošybai - pusbrangiai akmenys, kartais stiklas ir krištolas. Dirbiniuose savo antspaudus dėjo žymiausios auksakalių dirbtuvės ir meistrai. Daugelis kūrinių - renesanso, manierizmo, baroko, rokoko stilių šedevrai.

XVIII a. pab. - XIX a. šie dirbiniai tampa prieinami ir daugumai miestelėnų. Puošybai pradedama naudoti ne tik progines, stambių nominalų, pilnavertes monetas, bet ir kursinius, žemos prabos, biloninius ir net varinius pinigus. Plėtėsi jų pritaikymo sfera - monetos buvo montuojamos į šaukštus, virtuvės rykus, vartojamos vietoj rankogalių sagų. Kartu sumažėjo daugumos dirbinių meninė vertė. Trūkstant retų nominalų monetų ir esant didelei jų paklausai taikomojoje dailėje, po 1838 m. buvo plačiai taikomas rusų chemiko B.Jakobio išradimas - galvanoplastika.

Po Pirmojo pasaulinio karo monetų naudojimas puošybai dar labiau paplito. Daugelyje šalių padidėjo infliacija ir suirutė, žlugo senoji piniginė sistema, monetas pradėta naudoti buityje.

Lietuvoje liko daug iš apyvartos išėjusių carinės Rusijos monetų. Smulkiosios 10, 15, 20 kapeikų nominalo monetos buvo noriai naudojamos merginų apyrankėms verti, kišeninių laikrodžių grandinėlėms, didesnės - 50 kapeikų ir rublio monetos neretai buvo įmontuojamos į tabokines, žiebtuvėlius, naudojamos blizgėms gaminti. Panašūs procesai vyko ir Austrijoje, Vokietijoje bei šių subyrėjusių imperijų teritorijose besikuriančiose valstybėse.

Ilgainiui paprotys pritaikyti monetas puošybai Europoje išnyko. Tarpukario Lietuvoje tik pavieniai mėgėjai žiebtuvėlius, tabokines, kišeninių laikrodžių dangčius puošdavo 5 ir 10 litų monetomis su J.Basanavičiaus ir Vytauto profiliais. Latvijoje, kiek rečiau Lietuvoje, buvo madinga karininkams prie kišeninių laikrodžių nešioti odos dirželius, kuriuose buvo įmontuotos Nepriklausomybės kovų metais gautų ordinų ir medalių miniatiūros. Ši tradicija išliko ir po Antrojo pasaulinio karo.

Dabar taikomojoje dailėje naudojamos ne pačios senovinės monetos, o kūrybiškos jų kopijos. Jos turi pabrėžti didingą šalies praeitį, būti garbinga dovana užsienio svečiams, dominti turistus. Nūdienos juvelyrai komponuoja šiuolaikinio dizaino įtvarus ir rėmus su senovinėmis monetomis ir medaliais. Kartais monetų muliažai naudojami net poligrafijoje puošiant leidinių viršelius, leidžiami atvirukai su lankytinų šalių monetomis, pridedant lentelę su keitimo kursu į labiausiai paplitusias valiutas.

Taigi monetomis buvo dabinamasi beveik nuo pat jų pasirodymo. Apie kai kuriuos antikos ir ankstyvųjų viduramžių valdovus tik ir sužinome iš jų pavienių monetų, išlikusių papuošaluose. Daiktai, dekoruoti monetomis, yra Europos, Azijos, Afrikos taikomosios dailės istorijos sudėtinė dalis. Pagal monetų parinkimo papuošalams pobūdį ir panaudojimo aplinkybes sužinoma apie ekonomines, politines, net ideologines tyrinėjamo istorinio laikotarpio sąlygas.

Juvelyrikos dirbiniai ir buities apyvokos daiktai su monetomis yra svarbus tiek dailėtyros, tiek istorijos mokslo objektas.

Informacijos šaltinis: Saulius Zalys. "Muziejininkystės biuletenis", 2000m. Nr.2